Ką reikia žinoti renkantis dantų pastą
Vaistinėse ir prekybos centruose yra didelė dantų pastų pasiūla, bet dažnas toje gausybėje nežino kurią pasirinkti. Kas ir kodėl svarbu renkantis dantų pastą, kokia jos sudedamųjų dalių paskirtis?
Kokie svarbiausi kriterijai, renkantis dantų pasta?
Svarbiausi dantų pastos pasirinkimo kriterijai yra šie: dantų pasta turi saugoti dantis ir dantenas nuo žalingų veiksnių, ji turi nežaloti dantų ir dantenų. Taip pat svarbu atsižvelgti į paciento amžių, dantų ir dantenų būklę, dantų jautrumą, akmenų susidarymo intensyvumą.
Kokios yra dantų pastų sudėtinės medžiagos?
Kiekvienos dantų pastos sudėtyje rasime pagrindines medžiagas: vandenį, buferines medžiagas, dažomąsias, skonį gerinančias medžiagas, saldiklius, drėkinamąsias medžiagas (pvz. glicerolį, kuris saugo, kad pasta nesukietėtų), jungiamąsias ir konsistenciją palaikančias medžiagas, abrazyvus bei putojančias medžiagas.
Abrazyvas skirtas mechaniškai valyti dantis, tai poliravimo medžiaga. Jei dantų pastoje nėra arba yra labai mažas kiekis abrazyvo (hidratuotas kvarcas, kalcio karbonatas ir t.t.), tokia dantų pasta vadinama geline. Reikėtų atkreipti dėmesį, koks užrašas yra ant pastos pakuotės – dantų pasta ar gelis. Geliai būna įvairių skonių (uogų, vaisių, kramtomosios gumos), todėl jie labai patinka vaikams. Tačiau patarčiau neprisirišti tik prie gelio, bet pakaitomis valyti dantis ir su dantų pasta.
Prieštaringai vertinama viena sudėtinių dantų pastos dalių – putojanti medžiaga arba ploviklis (detergentas). Ji sudaro 1-2 procentus dantų pastos kiekio. Tai sintetinis ploviklis, dažniausiai- Na lauril-sulfatas, kuris įeina ir į skalbimo miltelių sudėtį. Europoje ši medžiaga gan plačiai nuskambėjusi neigiamai, todel Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse gaminamose dantų pastose šios sudėtinės dalies jau nėra, o ant pakuotės rasite užrašą: be natrio lauril-sulfato.
Kad dantų pasta atliktų savo funkciją, jos sudėtyje naudojamos ir veikliosios medžiagos. Dantų pasta ar gelis be veikliųjų, gydomųjų medžiagų vadinama higienine. Ji turi tik pagrindines sudedamąsias dalis, bet yra “tuščia”: nestabdo ėduonies, negydo dantenų uždegimo ir t.t. Tokios pastos tinka neturintiems dantų ir nešiojantiems protezus, taip pat nešiojantiems protezus ant implantų (didelė fluoro dozė gali sukelti implantų koroziją), alergiškiems tam tikroms dantų pastų dalims.
Deja, nors visame pasaulyje higieninių pastų naudojimas nėra plačiai paplitęs, pas mus jos sparčiai populiarėja kaip ekologiškos dantų pastos. Besirenkantieji ekologiškas befluores dantų pastas sau ir savo vaikams turetų žinoti, kad valant dantis jomis neužkertamas kelias ėduonies atsiradimui.
Kokios yra gydomųjų pastų rūšys? Kaip žinoti, kurią jų geriausiai pasirinkti?
Dantų pastos ar geliai, kurių sudėtyje be pagrindinių medžiagų yra dar ir veikliųjų medžiagų, vadinamos profilaktinėmis ir gydomosiomis. Profilaktinės dantų pastos apsaugo nuo dantų ėduonies – susirgimo nuo kurio kenčia beveik visi žemės gyventojai. Fluoras – vienintelis elementas galintis apsaugoti nuo jo. Dėl savo cheminių sąvybių fluoras gamtoje sutinkamas tik junginių pavidalu. Žinomiausi ir seniausi neorganiniai fluoro junginiai, naudojami dantų pastų sudėtyje yra NaF (natrio fluoridas) ir MFP (natrio monofluorfosfatas). Šiuo metu Europos šalyse vis labiau populiarėja organiniai fluoro junginiai – aminofluoridas, fluorinolis, kurie įsikverbia į gilesnius emalio sluoksnius ir ilgiau apsaugo danties paviršių nuo rugščių atakų.
Pagal poveikį jas galima skirstyti į antikariozines, antibakterines (saugančias nuo uždegimo ir jį malšinančias), mažinančios dantų jautrumą, balinančios, slopinančios akmenų susidarymą.
Renkantis gydomąsias pastas, reikėtų pasikonsultuoti su gydančiu gydytoju odontologu, kad jis padėtų, patartų, paaiškintų ne tik apie pastos gydomąjį, bet ir galimą šalutinį poveikį. Pavyzdžiui, veikliausia antibakterinė medžiaga, skirta gingivito (dantenų uždegimo) ir periodontito profilaktikai bei gydymui- chlorheksidinas, tačiau naudojant pastą su šia sudedamaja dalimi, derėtų žinoti, jog po keletos savaičių naudojimo gali pasikeisti dantų spalva, ant dantų susidaryti ruda plevelė, kurią nuimti, nupoliruoti gali tik gydytojas, o dar ilgiau naudojant gali sutrikti ir skonio jutimas.
Siekiant įtikti vartotojams dažniausiai gaminamos kombinuotos pastos, kurios savo sudėtyje turi ir fluoro, ir antibakterinių medžiagų, taigi pasižymi ir gydomuoju ir profilaktiniu poveikiu.
Ar svarbus fluoro kiekis dantų pastoje?
Ant dantų pastos pakuotės yra nurodytas joje esantis fluoro kiekis. Jis išreiškiamas procentais arba ppm (parts per million) vienetais ir nurodo fluoro dalelių kiekį milijonui dalelių.
Pagal 2009 m. Europos Sąjungos standartus vaikams nuo pirmojo danties išdygimo iki 3 metų rekomenduojama naudoti dantų pastą su 500 ppm fluoro, 3 – 6 metų vaikams – 1000ppm, 6 – 18 metų – 1450 ppm fluoro turinčią pastą. Dantų pastos kiekis ant šepetuko turi atitikti vaiko mažojo piršto nago dydį.
Suaugusiems rekomenduojamos dantų pastos, turinčios nuo 1000 iki 1450 ppm fluoro. Dantų pastos kiekis ant šepetuko turi būti žirnio dydžio.
Šie standartai visuomet gali buti keičiami pagal gydančio gydytojo odontologo rekomendacijas.. Šiuo metu jau galima rasti gydomųjų dantų pastų su 4000-5000 ppm fluoro, kurios pasižymi itin dideliu antikarioziniu poveikiu. Jas rekomenduojama naudoti tik gydytojui paskyrus, sergant aktyviu ėduonimi..
Pagal naujausias rekomendacijas dantų pastos išskalauti nereikia, po dantų valymo užtenka tik išspjauti susikaupusias seiles.
Yra manančių, kad fluoras nuodingas. Ar tai tiesa?
Iš tiesų, pacientai dažnai klausia, ar fluoras nenuodingas, ar NaF ( natrio fluoridas), kurio yra daugelio dantų pastų sudėtyje, yra tie patys žiurkių nuodai. Ar saugu naudoti dantų pasta su fluoru, ar tai nekenkia mūsų, ir ypatingai vaikų, sveikatai?
Į šiuos klausimus visada atsakau, kad fluoras yra svarbiausias elementas, reikalingas kaulų mineralizacijai. Augantis vaikas turi būtinai jo gauti su maistu (tik ne valgydamas dantų pastą). Fluoro gausu juodojoje arbatoje, kopūstuose, jūros gėrybėse, vištienoje. Fluoro jonų koncentracija gėrimuose (sultyse, kudikių mišinėliuose, gaiviuosiuose gerimuose) svyruoja priklausomai nuo fluorido kiekio geriamajame vandenyje.
Gydytojai odontologai siūlo fluorą naudoti, bet ne vartoti, nes fluoras tampa nuodu tik tuomet, kai yra nuryjami dideli jo kiekiai. Jei valantis dantis nuryjamos seilės su dantų pasta, o ant dantų šepetėlio buvo užpurkštas rekomenduojamas žirnio dydžio pastos kiekis, į žmogaus organizmą patekusio fluoro kiekis atitinka kiekį, kuris yra viename juodosios arbatos puodelyje. Jaunesnių nei 6 metų amžiaus vaikų dantis turėtų valyti tėvai, aiškindami, kaip tai teisingai daryti, mokydami, išspjauti ir prižiūrėdami, kad vaikai nesmaližiautų dantų pasta. Patys tėvai, valydamiesi dantis, taip pat turėtų rodyti sektiną pavyzdį, pabrėždami, kad tai daryti yra smagu.
Atsakant į klausimą dėl žiurkių nuodų, XX a. pradžioje natrio fluoridas iš tiesų buvo naudojamas kaip žiurkių nuodai, pesticidas. Tačiau į šių preparatų sudėtyje fluoro kiekis buvo labai didelis. Fluoro kiekis dantų pastose nė iš tolo jam neprilygsta. Kad visiškai nuraminti nerimaujančius dėl fluoro, galiu paminėti, jog šiais laikais natrio fluoridas naudojamas, pavyzdžiui, osteoporozes gydymui ( ypač menopauzės laikotarpiu).
Taigi, fluoras yra reikalingas ir naudingas mikroelementas, o dantų pastos su fluoru naudojimas yra tikrai saugus ir vienintelis būdas, galintis apsaugoti jūsų ir jūsų vaikų dantis nuo ėduonies.