Gydytojas griauna mitus apie tai, kodėl šeimos nesusilaukia vaikų

Dalis vaikų nebūtų gimę, jeigu jų tėvams nebūtų padėję vaisingumo specialistai. Tačiau daug žmonių klaidingai vis dar klaidingai vertina priežastis, dėl kurių moterys nepastoja. Ar visada verta pulti į neviltį negalint susilaukti vaikelio? Kas gali padėti greičiau pastoti? Medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytojas akušeris ginekologas dr. Vytautas Klimas kviečia drauge aptarti didžiausią nerimą pacientams keliančius klausimus ir paanalizuoti, kokie veiksniai padeda ir kokie trukdo moters vaisingumui.

Kas yra nevaisingumas?

„Nevaisingumas – tai tokia būklė, kai moteris negali pastoti arba pastojusi išnešioti ir pagimdyti kūdikio, – sako mokslų daktaras. – Tačiau į mane dažnai kreipiasi moterys su prašymu: „Daktare, padėkite, du mėnesius bandome pastoti, tačiau vaisius neužsimezga. Esu praradusi viltį.“ Arba: „Pirmiausia noriu išsitirti dėl nevaisingumo, o tada galvosiu apie kūdikį.“

Tokioms moterims atsakau, kad yra tik vienas patikimas būdas išsitirti, ar esi vaisinga, tai tik bandyti pastoti – ir dar per pakankamai ilgą laiką. Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių. Didžiausia moterų, norinčių kuo greičiau susilaukti kūdikio, bėda, kad jos dažnai linkusios galvoti apie nevaisingumą, o ne tai, kaip pagerinti vaisingumą.“

Ar tiesa, kad norint kuo greičiau pastoti reikia kurį laiką susilaikyti nuo lytinių santykių, tuomet vyras prikaupia daugiau spermos?

Netiesa. Kažkada klaidingai buvo tikima, kad vyras turėtų „taupyti“ savo spermą. Manyta, kad dažni lytiniai santykiai gali išeikvoti spermos atsargas ir vyras tada gali tapti ne tik nevaisingas, bet net ir lytiškai nepajėgus. Tai vadinamoji „riboto ejakuliacijų skaičiaus teorija“, teigusi, kad vyras gali turėti tik tam tikrą ribotą ejakuliacijų skaičių, todėl lytinius santykius neva reikią „taupyti“ taip, kad jų užtektų visam gyvenimui. Šiuolaikinis medicinos mokslas paneigė šią teoriją. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad susilaikymas nuo lytinių santykių spermos rodiklius ne gerina, o dažniau -blogina. Tuo tarpu reguliarūs ir pakankamai dažni lytiniai santykiai didina tikimybę pastoti. Turint dažnus lytinius santykius spermos gamyba skatinama ne tik tais atvejais, kai vyras neturi jokių vaisingumo bėdų, bet ir tada, kai spermos vaisingumas sumažėjęs. Jei spermos vaisingumas sumažėjęs, esant retiems lytiniams santykiams jis dar labiau mažėja.

Moksliniais tyrimais nustatyta: jei lytiniai santykiai retesni nei keturios dienos, tada spermatozoidai, vyriškosios lytinės ląstelės, tampa mažiau judrūs. O jei dar rečiau mylimasi, tai ir kiti spermos rodikliai blogėja.

Manoma, kad siekiant pastoti reikia mylėtis reguliariai be jokių dirbtinių pertraukų. Užtenka 2-3 kartus per savaitę, tačiau jei yra noro, laiko, galima ir dažniau. Vyro spermatozoidai gaminasi gana ilgai: kol pasigamina viena karta, praeina maždaug 95 dienos. Nors ir kaip ten būtų, net 100-120 mln. vyro spermatozoidų kiekvieną dieną būna pasirengę išsiveržti. Net jei mylėsitės keturis kartus per dieną, vyro sperma dar bus gana vaisinga. Per dažnai nebūna, būna tik per retai. Siekiant pastoti mylėtis reikia reguliariai, be jokių dirbtinių pertraukų, su meile ir malonumu bei taip dažnai, kaip tai diktuoja jūsų temperamentas ir sveikatos būklė. Tada viskas bus gerai.

Ar pastoti gali padėti vaisingų dienų skaičiavimas?

Vaisingų dienų skaičiavimas pasitelkiant įvairius ovuliacinius testus, matuojant bazinę kūno temperatūrą moteriai pastoti nepadeda. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bandymas suplanuoti lytinius santykius „vaisingomis“ dienomis, tikimybę pastoti netgi mažina. Geriausia, kai pastojama be jokių skaičiavimų. Patirtis rodo, kad greičiausiai pastoja tos poros, kurios neskaičiuoja, neplanuoja lytinių santykių, o tiesiog mylisi.

Kai pradedama planuoti lytinius santykius, skaičiuoti, kyla įtampa. Stresas smegenyse išskiria stresą sukeliančių medžiagų, kurios blogai veikia tiek moters, tiek vyro vaisingumą. Ta įtampa atsiliepia ir poros, planuojančios vaikutį, santykiams. Ypač vyrams ne visada išeina „kai reikia“.

Kadangi moteris pati gali tik apytiksliai apsiskaičiuoti vaisingas dienas, lytinių santykių suplanavimas tam tikros dienoms, kai dar prisideda ir stresas, tas vaisingas dienas gali paversti nevaisingomis.

Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių. Didžiausia moterų, norinčių kuo greičiau susilaukti kūdikio, bėda, kad jos dažnai linkusios galvoti apie nevaisingumą, o ne apie tai, kaip pagerinti vaisingumą.

Lytinių santykių vien „vaisingoms dienoms“ planuoti neverta, bet nėštumą reikia planuoti. Kiekvienas vaikas turėtų gimti tada, kai yra pageidaujamas ir laukiamas. Deja, mūsų visuomenei trūksta šeimos planavimo kultūros. Kai paklausiu jaunos poros, ar jie saugojasi nuo nepageidaujamo nėštumo, dažniausiai girdžiu atsakymą, kad jokių efektyvių ir saugių šiuolaikinių priemonių nevartoja, nes „jei pastotų, tai tikriausiai gimdytų.“ Kultūringam Vakarų Europos piliečiui tokia nuostata nuskambėtų mažų mažiausiai keistai. Na, maždaug taip, kaip mums, lietuviams, jau mirusiam komunistinės Kinijos lyderiui Mao Dzedungui priskiriamas posakis: „Dantų nesivalau, nes ir tigrai dantų niekuomet nesivalo.“

Mokslo įrodyta, kad nėštumų planavimas turi didelę įtaką naujagimių ir kūdikių sveikatai. Kiekviena moteris, planuojanti nėštumą, kurį laiką turėtų vartoti vitaminus. Svarbiausia – vitaminą B9. Cheminis jo pavadinimas – folio rūgštis. Moksliniais tyrimais yra labai patikimai nustatyta, kad jei bent mėnesį arba ilgiau, kol pastoja, ir per bent tris pirmus nėštumo mėnesius moteris vartoja folio rūgštį po 0,4 mg per parą, (kartais – daugiau), tai iki 70 proc. sumažina nervinio vamzdelio apsigimimų, t. y. galvos kaulų, stuburo kaulų bei centrinės nervų sistemos apsigimimų, riziką.

Šeimos planavimas – tai reiškia, kad moteris naudoja patikimą ir saugią šiuolaikinę kontracepciją, kol nenori pastoti. Nutarusi pastoti, nors dar vartoja kontraceptikus, dar mėnesį ji geria folio rūgštį. Po 1-2 mėnesių nutraukusi kontracepciją ir toliau vartoja folio rūgštį bei bando pastoti. Folio rūgštį vartoja tol, kol pastoja, ir dar tris mėnesius jau besilaukdama.

Ar tiesa, kad labai liesoms moterims norint susilaukti vaikų, pirmiausiai reikia priaugti svorio?

Tikrai labai rimta bėda, trukdanti moters vaisingumui, – valgymo sutrikimai. Tai nervinė anoreksija ir bulimija. Sergančios nervine anoreksija merginos seka modeliais ir nevalgo. Tas įprotis nevalgyti užsifiksuoja smegenyse ir tai paskatina gan sunkius, kartais ir mirtinus organizmo pokyčius, taip pat – ir nevaisingumą.

Kad kiaušidžių veikla būtų gera, turi būti tinkamas kūno svoris. Jei kūno svoris per mažas, gali išnyksti mėnesinės, nes blokuojama kiaušidžių funkcija. Jei kūno svoris per didelis, taip pat jos gali išnykti. O kaip tuomet pastoti?

Kūno svoris yra apytiksliai apibrėžiamas kūno masės indeksu (KMI), t. y. KMI = kūno svoris (išmatuoto kg): ūgio (išmatuoto m)².

Tinkamas KMI yra tarp 20 ir 25 kg/m². Jei jis mažesnis nei 19, mėnesinės jau linkusios išsiderinti. Būna, kad moters KMI siekia ir 15, ir mažiau. Tuomet pirma mūsų, ginekologų, rekomendacija būna tokiai moteriai, norinčiai pastoti, – priaugti svorio. Tačiau tai nėra taip paprasta moteriai, sergančiai nervine anoreksija. Net jei ji pastoja, svoris pradeda augti, anoreksija gali paūmėti. Jos vėl puola lieknintis, nes smegenyse užsifiksavęs netinkamas kūno įvaizdis. Joms atrodo, kad jei KMI 20, tai jos jau „storos“. Tokia moteris gali rimtai pakenkti savo vaisiui. Vaisius gali gimti mažo svorio, prieš laiką, nepakankamai išsivystęs, silpnas.

Ne mažesnė bėda yra per didelis moters svoris, ypač, kai KMI didesnis nei 29 kg/m².  Tuomet išsiderina moters kiaušidžių funkcija, nevyksta ovuliacija ir pastoti darosi sunku. Tokiai moteriai, jei nori susilaukti vaikučio, rekomenduojame numesti svorio.

Ar negalėjimo pastoti priežastis gali būti moters vartoti hormoniniai kontraceptikai?

Vargu ar taip galėjo sakyti gydytoja, nes tai tikrai netiesa. Tai mitas, kad hormoniniai kontraceptikai kenkia vaisingumui. Hormoninė kontracepcija tikrai neturi jokio blogo poveikio nei vaisingumui, nei būsimam nėštumui, nei būsimo kūdikio sveikatai. Priešingai, hormoninė kontracepcija mažina kai kurių ligų, kurios dažnai sukelia nevaisingumą, pvz., endometriozės, negimdinio nėštumo, dubens uždegiminių ligų (net apie 30-50 proc.) riziką.

Vadinasi, įprastai kontraceptikai apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo, o tais atvejais, jei yra tam tikri ciklo sutrikimai, nutraukus hormoninę kontracepciją, per pirmus tris ciklus kaip tik yra didesnė tikimybė pastoti. Mes, ginekologai, moterims, turinčioms, tarkim, policistinių kiaušidžių sindromą, kuri yra dažna moters nevaisingumo priežastis, siūlome, kol neplanuoja nėštumo, bet turi lytinius santykius, vartoti hormoninę kontracepciją. Jei yra policistinių kiaušidžių sindromas, po ilgalaikio hormoninės kontracepcijos (tablečių, makštie žiedų, kontraceptinių pleistrų vartojimo tris mėnesius dar būna reguliarios mėnesinės, tik paskui jos išsireguliuoja. Per tą laiką didesnė tikimybė pastoti.

Ar nevaisingumui turi įtakos ankstesnių nėštumų nutraukimas?

Tos moterys, kurios nutraukė nėštumą, nors ir nepatyrė jokių komplikacijų, yra prigąsdintos, kad jei nutraukė nėštumą, tai būtinai bus nevaisingos. Žinoma, dažni abortai nėra moters aukštos sanitarinės kultūros požymis. Tačiau negerai gąsdinti moteris baubu, kurio nėra. Gerai, kvalifikuoto specialisto atliktas nutrauktas nėštumas, nei pirmas, nei paskesnis, jokių pavojaus naujam nėštumui nesukelia, išskyrus tuos retus atvejus, kai aborto operacija komplikuojasi, pvz., vidinių lytinių organų uždegimu. Tinkamai atlikti abortai nepadidina nei nevaisingumo, nei persileidimo, nei vaisiaus apsigimimų tikimybės.

Kelias link džiugiosios žinios

Manoma, kad nevaisingumas paliečia maždaug kas šeštą septintą šeimą. Ši situacija nėra būdinga vien Lietuvai, ji aktuali ir daugeliui tiek besivystančių, tiek ir išsivysčiusių pasaulio šalių. Šie bendri skaičiai pasauliniu mastu gana stabilūs jau apie 50 metų, tačiau keičiasi nevaisingumo priežasčių pasiskirstymas. „Toks jau šiuolaikinio gyvenimo paradoksas – partneriai atideda šeimos planavimą vėlesniam laikui, siekia karjeros, nori užsitikrinti finansinę nepriklausomybę, įsigyti būstą, svajoja pagyventi sau, tačiau vėliau, jau būdami vyresnio amžiaus, susiduria su nevaisingumo problema ir būna priversti gana daug laiko, energijos ir finansų skirti tam, kad galėtų susilaukti vaiko“ – sako „Northway“ Vaisingumo centro gydytojas akušeris ginekologas Rolandas Žiobakas, su kuriuo kalbamės apie ne visuomet lengvą kelią link džiugiosios žinios.

Kada galima įtarti, kad jau yra problema ir metas kreiptis pagalbos į specialistus?

Nevaisingumas apibrėžiamas kaip negalėjimas pastoti per vienus metus, gyvenant reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojant jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių. Taigi į nevaisingumo specialistus reiktų kreiptis, kai, nesant akivaizdžių priežasčių, nepavyksta pastoti ilgiau nei metus. Jei moteris yra 35 metų arba vyresnė ar yra žinoma kokia nors aiški nevaisingumą galinti sukelti priežastis, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, endometriozė, kiaušintakių patologija, dubens organų operacijos, taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas, tai tirtis dėl nevaisingumo reiktų pradėti anksčiau, nepavykus pastoti 4–6 mėnesius. Taip pat nereikėtų laukti vienų metų, jei diagnozuoti vyro spermos pokyčiai, dėl kurių pastoti be pagalbinio apvaisinimo būtų neįmanoma.

Nuo ko viskas prasideda ir kaip parenkamas gydymo planas?

Negalinčios susilaukti vaikų poros ištyrimas pradedamas nuo detalaus pokalbio, padedančio išsiaiškinti abiejų partnerių buvusius ir esamus sveikatos sutrikimus, žalingus įpročius, gyvenimo būdo ir organizmo pokyčius, galinčius trukdyti pastoti. Be įprastos bendros ir ginekologinės apžiūros, moteris kryptingai ištiriama siekiant įvertinti ovuliaciją, atliekama vaisingumo funkcijai svarbių hormonų analizė, įvertinama skydliaukės funkcija, specialiais tyrimais nustatoma gimdos ertmės būklė, kiaušintakių pratekamumas ir funkcionalumas, padaromi tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų ir kt. Vyrui diagnozavus spermos kiekio ir (ar) judrumo pokyčius, rekomenduojama andrologo ar urologo konsultacija ir reikalingi tyrimai.

Kokiems etapams ir kokiam gydymo laikotarpiui vertėtų nusiteikti?

Norisi pabrėžti, kad, profesionaliai konsultuojant, visiškas nevaisingos poros ištyrimas gali būti atliktas per du moters menstruacinius ciklus, įskaitant ir invazines (chirurgines) procedūras, kurios gali būti atliekamos, kai reikia. Tam tikrais sudėtingais atvejais nevaisingumo ištyrimas gali užtrukti ir ilgiau.

Kokie galimi nevaisingumo gydymo metodai?

Gydymo planas parenkamas atsižvelgus į nustatytus nevaisingumą sukeliančius veiksnius. Iš esmės yra trys pagrindiniai gydymo būdai. Jei nevaisingumo priežastis – ovuliacijos sutrikimai, skiriamas medikamentinis vaisingumą atkuriantis gydymas (pvz., ovuliacijos indukcija). Jei ovuliacijos sutrikimas susijęs su moters nutukimu arba, atvirkščiai, kūno masės sumažėjimu (pvz., dėl nervinės anoreksijos), tai rekomenduojama keisti mitybą ir gyvenimo būdą, pasikonsultuoti su reikiamais specialistais. Tokie mitybos ir gyvenimo būdo įpročių pokyčiai, specifinių medikamentų ir papildų vartojimas gali užtrukti mėnesius ir metus. Šiuo atveju labai svarbus moters nusiteikimas ir valia siekti užsibrėžtų tikslų.

Antras gydymo būdas – chirurginis nevaisingumo priežasčių šalinimas (pvz., laparoskopiniu būdu dubenyje panaikinami endometriozės židiniai ir sąaugos), atliekamos kiaušintakių atkuriamosios operacijos, histeroskopija – gimdos patologijos gydymas: pašalinamos sąaugos, gimdos pertvaros, polipai ir miomos, praplečiamas gimdos kaklelis ir kt.), pašalinamos kiaušidžių cistos ir gimdos miomos.

Jei anksčiau minėti gydymo būdai nepadeda pastoti ir pagimdyti, rekomenduojamas trečias gydymo būdas – pagalbiniai apvaisinimo metodai, kai naudojamos priemonės, padedančios pastoti ne lytinių santykių metu (intrauterininė inseminacija ar apvaisinimas mėgintuvėlyje).

Reiktų atkreipti dėmesį, kad pagalbiniai apvaisinimo metodai rekomenduojami tais atvejais, kai per keletą metų nepavyksta pastoti pakoregavus gyvenimo būdą ir mitybą, atsisakius žalingų įpročių, išbandžius paskirtas medikamentines ir chirurgines gydymo priemones. Kita vertus, pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje gali būti rekomenduojamas kaip vienintelis veiksmingas nevaisingumo gydymo būdas, jei diagnozuoti vyro spermos sutrikimai, nekoreguojama moters kiaušintakių patologija, endometriozė ar jei yra minėtų sutrikimų derinių. Labai svarbus veiksnys, lemiantis gydymo trukmę ir gydymo būdo pasirinkimą, yra nevaisingos poros, ypač moters, amžius. Kaip ir buvo minėta anksčiau, 35 metų ir vyresnių moterų nevaisingumo ištyrimą ir gydymą reiktų pradėti, nepavykus pastoti per 6 mėnesius.

Kai gandrai neatskrenda dėl… vyro

Be įvairių priežasčių, kurios lemia mažėjantį naujagimių skaičių Lietuvoje, yra ir vyrų nevaisingumas. Teigiama, kad stipriosios lyties atstovų, susiduriančių su šia problema, daugėja. Remiantis pasauline statistika, per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį vyrų spermoje spermatozoidų sumažėjo perpus! Apie vis aktualesne problema tampantį vyrų nevaisingumą kalbamės su „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro gydytoja endokrinologe androloge, profesore, medicinos mokslų daktare Birute Žilaitiene.

 

Teigiama, kad apie 30–40 proc. porų negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų. Kokios dažniausios šių sutrikimų priežastys?

Apie 40 proc. nevaisingų pacientų į klausimą, kodėl jie negali susilaukti vaikų, neišgirsta aiškaus atsakymo. Likusiems nurodomi hormonų reguliacijos sutrikimai, genetiniai dalykai, patirtos infekcijos ir uždegimai (ne tik lytinių takų), chemoterapijos, radioterapijos ir daugybės kitų veiksnių poveikiai. Andrologija – tai mokslas apie vyrų lytinių liaukų fiziologiją ir patologiją, o gydytojų andrologų užduotis – diagnozuoti nevaisingumo priežastį ir nuspręsti, kaip įmanoma ją pašalinti ir ar apskritai įmanoma.

Vienas pirmųjų žingsnių aiškinantis, kodėl moteris negali pastoti, turėtų būti jos partnerio spermos tyrimas. Kai kurie vyrai klaidingai mano, kad didelis sekso metu išsiskiriančios spermos kiekis reiškia, jog ji – puikios kokybės. Norma – du-šeši mililitrai, o gausesnė produkcija dažnai būna prostatito simptomas, bet ne spermos kokybiškumo požymis.

Kai kurie vyrai vis dar mano, kad pastojimas – moterų reikalas, todėl jos, o ne jie, turi tirtis. Tai – egoistiška, moteris traumuojanti nuostata, bet vyrams, ypač vyresniems, kartais būna labai sunku įsileisti mintį, jog gandras gali neatskristi dėl to, kas vyksta jų pačių organizme. Tarkim, vyras su viena moterimi jau turi vaiką, o antroji niekaip negali nuo jo pastoti. Atrodo, savaime suprantama, kad tai – moters problema, tačiau tokia išvada yra skubota. Juk kartais prastą spermos kokybę kompensuoja puikiai veikiantis moters „vaikų darymo fabrikėlis“. Gali būti, kad kitos vyro partnerės „fabrikėlis“ dirba kur kas vangiau, o jo sperma per silpna, kad jį užkurtų. Arba spermatozoidų sumažėjo dėl to, kad jis senstelėjo, persirgo kokia nors liga… Variantai tokie: gandras neatskrenda, nes ir moteris, ir vyras turi vienokių ar kitokių pastoti neleidžiančių problemų arba reikalą stabdo kuris nors vienas.

Beje, kartais, kai nėra aiškios fiziologinės nepastojimo priežasties, koją kišti gali per reti poros lytiniai santykiai. Tyrimai rodo, kad dirbtinio apvaisinimo ir sekso ne mažiau kaip triskart per savaitę efektyvumas panašus. Turiu galvoje pasimylėjimą su noru ir gera nuotaika.

Koks persirgtų ligų, vartojamų medikamentų poveikis?

Bet koks karščiavimas, kai kūno temperatūra viršija 38 laipsnius Celsijaus, gali sutrikdyti sprematogenezę 3–6 mėnesiams. Konsultuojantis dėl nevaisingumo būtina pasakyti, jei buvo pakilusi aukšta temperatūra. Bendrinė anestezija taip pat turi panašų poveikį.

Kalbant apie ligas, didžiausią ir dažnai negrįžtamą poveikį spermatogenezei gali padaryti onkologinių ligų gydymas chemoterapija. Todėl jauniems vyrams, nors jie ir patiria didelį stresą sužinoję diagnozę, būtina užsišaldyti spermos pavyzdį, jei ateityje planuoja turėti vaikų.

Norėčiau paminėti ir medikamentus, vartojamus ne gydymo, o kūno grožio tikslais – anabolinius steroidus. Ilgai ir didelėmis dozėmis vartojami steroidai daro didelę žalą spermatogenezei, sėklidės atrofuojasi – nyksta. Niekada negalima garantuoti, kad vėl viskas bus, kaip buvę, nustojus vartoti steroidus. Dar vienas nepageidaujamas jų poveikis yra lytinės funkcijos sutrikdymas. Nutraukę vartoti steroidus, dauguma vyrų skundžiasi susilpnėjusia potencija, nors testosterono koncentracija kraujyje normali. Taip atsitinka dėl sumažėjusio testosterono receptorių kiekio ar jautrumo, kai ilgą laiką testosterono koncentracija kraujyje dėl naudojamų steroidų buvo padidėjusi.

Pagrindiniai vyrų vaisingumą lemiantys veiksniai

Amžius. Šiuolaikiniai vyrai ir moterys per ilgai delsia tapti tėvais. Remiantis tyrimų duomenimis, vyrų spermos kokybė blogėja nuo 45 metų.

Mityba. Mitybos įtaka spermos kokybei vis dar tyrinėjama. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad, jei mitybos racione gausu sočiųjų riebalų rūgščių, didesnė rizika, jog išsivystys spermatozoidų judrumo sutrikimas. Bet jei gausu nesočių riebalų rūgščių (omega 3), tai spermatozoidų judrumas geresnis.

Įdomus mėsos ir žuvų vartojimo ryšys su spermos kokybe. Neseniai publikuotas Jungtinėse Valstijose atliktas tyrimas parodė, kad tų vyrų, kurie valgo daug vadinamosios raudonos mėsos, spermoje yra mažiau morfologiškai normalių spermatozoidų. Tų, kurie valgo daug žuvų (ypač jei buvo vartojama vietoje termiškai apdorotos raudonos mėsos), spermoje didesnė spermatozoidų koncentracija ir daugiau morfologiškai normalių spermatozoidų.

Nutukimas. Mokslinėje literatūroje nutukimas seniai siejamas su prastesniu vyro vaisingumu. Priežastimis laikyti hormonų poslinkiai – nutukusiems vyrams būdingas testosterono (vyriškų hormonų) koncentracijos sumažėjimas, estrogenų (moteriškų hormonų) koncentracijos padidėjimas, sėklidės būna aukštesnėje temperatūroje dėl didesnio riebalinio audinio kiekio. Naujausiose publikacijose skelbiami duomenys, kad nutukusių vyrų spermatozoidų skaičius ir kokybė labai žymiai nesiskiria nuo jų normalaus kūno svorio bendraamžių, bet atsiranda molekulinių pakitimų spermatogenezės ląstelėse, o jie sutrikdo spermatozoidų brendimą ir funkciją.

Fizinis krūvis. Ne vieną kartą įrodyta, kad reguliarus fizinis krūvis gerina spermos kokybę, bet kol kas nepavyko įrodyti, kad, pradėjus mankštintis, pagerėja vaisingumas. Atliekant kitą tyrimą, klausimynais buvo vertinamas jaunų vyrų fizinis krūvis ir tai, kiek laiko jie žiūri televizorių. Tų, kurie mažiau laiko leido prie televizoriaus, buvo geresnė spermatozoidų koncentracija ir morfologija.

Alkoholis. Esu dalyvavusi tarptautiniuose projektuose, kuriuose buvo vertinti vyrų spermos kokybę veikiantys veiksniai. Vienoje iš naujausių mūsų publikacijų „Human Reproduction“ žurnale apibendrinti daugiau nei 8000 Europos ir Jungtinių valstijų gyventojų tyrimų duomenys, jie parodė, kad atsitiktinis negausus alkoholio vartojimas žymesnės įtakos vyro reprodukcinei sveikatai neturi. Tačiau reikėtų priminti, kad riba tarp atsitiktinio ir sistemingo, negausaus ir gausaus gyvenime yra labai trapi. O dažnas stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas tikrai turi įtakos spermatozoidų kokybei.

Kaip užsimezga gyvybė ir kas lemia pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę

Statistikos duomenimis, net kas penkta pora susiduria su nevaisingumo problema. Ir nors tokių porų vis daugėja, dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o pagalbinio apvaisinimo procedūras gaubia paslaptis. Vaisingumo klinikos neįsivaizduojamos be pagalbinio apvaisinimo laboratorijos ir joje dirbančių embriologų. Nuo jų profesionalumo ir kruopštumo dažnai priklauso, ar moters kūne užsimegs nauja gyvybė. Apie tai, kas yra embriologų darbo objektas ir kas lemia pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę kalbamės su vaisingumo centro „Northway“ embriologe dr. Vaida Simanavičiene.

Kas yra embrionas?

Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apsivaisinusios kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą. Tačiau, pagalbinio apvaisinimo procedūrų ribose embrionas yra 2 – 8 nediferencijuotų ląstelių organizmas. Tai reiškia, kad visos to embriono ląstelės yra vienodos.

Nuo ko prasideda pagalbinio apvaisinimo procedūra?

Kaip įprastai, taip ir gydymo metu, reikalingos lytinės ląstelės. Kiaušialąstės yra gaunamos kiaušidžių punkcijos metu, o spermatozoidai – iš spermos mėginio. Jeigu spermoje spermatozoidų nėra, yra nustatyta azoospermija, daliai atvejų spermatozoidai gali būti gaunami iš sėklidžių. Nei kiaušialąstės, nei spermatozoidai nėra dirbtinai sukuriami. Lytinės ląstelės yra natūralios ir priklausančios porai, kuri dalyvauja gydyme.

Tam, kad kiaušialąstė galėtų būti apvaisinta, užtenka ją patalpinti į terpę, kurioje būtų šimtas tūkstančių spermatozoidų. Mes tai ir padarome. Kitaip sakant, jeigu moters organizme spermatozoidai neranda kelio pas kiaušialąstę, ar jiems netinka ją supanti aplinka, tai laboratorijoje mes sukuriame kiaušialąstės ir spermatozoido pasimatymą. Bendras tinkamos terpės lašas, reikiama temperatūra, dar kiti moters organizmą imituojantys parametrai – to užtenka, kad apsivaisinimas įvyktų.

Tačiau kartais taikote sudėtingesnį apvaisinimo būdą?

Taip. Beveik pusę atvejų mes neturime šimtų tūkstančių reikiamo judrumo spermatozoidų. Kartais turime tik pavienius spermatozoidus. Tokiu atveju embriologas turi atrinkti morfologiškai taisiklingus, pačius judriausius bei fiziologiškai subrendusius spermatozoidus. Iš jų vieną, visais atžvilgiais geriausią, plona adatėle, mikroskopo, mikromanipuliatoriaus ir, pageidautina, hyalurono rūgšties pagalba, įterpti jį į kiaušialąstę, tai yra atlikti intracitoplazminę spermatozoido injekciją (ICSI). Ši procedūra reikalauja didelio embriologo meistriškumo ir atsakomybės tam, kad iš tiesų būtų parinktas pats tinkamiausias spermatozoidas.

Ar visa tai yra atliekama per vieną dieną?

Taip, visa tai yra atliekama ta pačią dieną, kuomet yra gaunamos lytinės ląstelės. Sekančią dieną yra tikrinamas kiaušialąsčių apsivaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota. Zigotos turi būti kruopščiai įvertinamos. Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu. Embrionai kiekvieną dieną taip pat turi būti įvertinami.

Kaip yra įvertinami embrionai?

Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Fragmentai – tai pašaliniai dariniai, susidaryti gali dėl dešimčių priežasčių, jeigu jų yra daug, tolimesnės embriono vystymosi prognozės yra nepalankios. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas). Idealiu atveju antrą parą embrionas bus keturių ląstelių dydžio, jo ląstelės bus vienodos, o fragmentacija nebūdinga, taip embrionas bus pažymėtas 4(4/4). Gali būti, kad trečią parą embrionas bus aštuonių ląstelių dydžio, tai yra labai geras rodiklis, jo ląstelės bus lygios, tačiau būdinga nedidelė fragmentacija, tokiu atveju poros embrionas bus pažymėtas 8(4/3). Kritinis lytinių ląstelių, zigotų ir embrionų įvertinimas viso proceso metu priklauso nuo embriologo. Pagal šiuos kriterijus turi išrinkti, kurie embrionai bus patalpinami į moters gimdą.

Į moters gimdą gali būti patalpinami ne tik aštuonių, bet ir keturių lastelių embrionai. Tai reiškia, kad visa pagalbinio apvaisinimo procedūra trunka tik tris dienas.

O jeigu augintumėte embrionus ilgiau, ar įmanoma, kad iš jų išsivystytų vaisius?

Gana dažnai embrionai yra auginami ir ilgiau, iki blastocistos stadijos. Blastocista susiformuoja auginant embrioną 5 paras, tuomet ją sudaro keli šimtai ląstelių, ji yra vos 0,2 mm dydžio.

Susiformavusi blastocista nedelsiant turi būti perkeliama į gimdą, nes kitu atveju, neturėdama kur implantuotis, ji žūsta. Jeigu ji yra gimdoje – sėkmės atveju implantuojasi. Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją, dalis embrionų nustoja vystytis 2-3 parą. Jei susiformuoja daugiau blastocistų, nei perkeliama į moters gimdą, jos užšaldomos. Nesėkmės atveju ar planuojant antrą vaikelį po sėkmingos apvaisinimo procedūros, jos gali būti atšildomos ir patalpinamos į moters gimdą.

Kas lemia pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę?

Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę – kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas bei tinkamos priemonės – aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, specialios lėkštelės, kuriose auginami embrionai,  naujausi inkubatoriai, palaikantys tinkamą temperatūrą ir dujų koncentraciją, naujos technologijos (pvz.: „Time-lapse“ technologija, leidžianti stebėti  embriono vystymąsi 24 valandas per parą kompiuterio ekrane) ir t.t. Už pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę yra atsakinga visa komanda.

Neabejotinai, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje. “Northway” vaisingumo centro laboratorijoje veikia nustatyta kontrolės sistema, kasdien vykdoma dviguba patikra, kuri atitinka nustatytas normas ir užtikrina gerą laboratorijos darbą. Nuolat vykdoma paviršių užterštumo kontrolė, imami ir vertinami mikrobiologiniai mėginiai. Kaip teigia Vilniaus visuomenės sveikatos centras, vienas svarbiausių veiksnių pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje apdorojant audinius ir ląsteles yra oro kokybė. Ji gali turėti įtakos audinių ir ląstelių užteršimo rizikai. Bakterijos, virusai, kiti mikroorganizmai gali sąlygoti embrionų žūtį. Todėl mūsų laboratorijos patalpose taikomi aukšti patalpų švaros reikalavimai, o oras filtruojamas Hepa filtrais. Šie filtrai sulaiko itin smulkias daleles, tokias kaip virusai, dujų molekulės ir bakterijos. Tai labai svarbu, nes aplinkos sąlygų veikiamų ląstelių apdorojimas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra nustatytos kokybės oras ir švarumas, kad būtų kuo labiau sumažinta užteršimo rizika. Europoje yra labai nedaug pagalbinio apvaisinimo laboratorijų, kur būtų įrengta tokia ventiliacinė sistema. Laboratorijos privalumai ir darnus komandinis darbas atsispindi mūsų centro pasiektuose rezultatuose – daugybei šeimų padėjome išpildyti jų svajones ir susilaukti vaikučių.

Moteris varginantis policistinių kiaušidžių sindromas: kaip jį atpažinti

Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) yra viena svarbiausių vaisingo amžiaus moterų endokrininių metabolinių ligų, varginanti iki 28 % įvairių populiacijų moterų, lemianti androgenų perteklių, mėnesinių ciklo sutrikimus, nevaisingumą, kitus organizmo pokyčius ir bloginanti gyvenimo kokybę. Sindromą sunku atpažinti, nes iki šiol ginčijamasi dėl konkrečių ir visuotinai priimtinų diagnostikos kriterijų. Vis dėlto, kokie požymiai išduoda, jog verta susirūpinti? Apie tai kalbamės su medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytoja akušere ginekologe Diana Jatužiene.

Kokios amžiaus merginos ir moterys dažniausiai suserga PKS?

Kadangi tai endokrininė- metabolinė liga, kartais sunku nustatyti jos pradžią ir diagnozuojama vėliau, vaisingo amžiaus moterims, kurios nepastoja ir kreipiasi dėl nevaisingumo. Gali pasireikšti ir vaikystėje. Didesnė tikimybė pasireikšti PKS yra tuomet, jei šeimoje turite giminaičių, sergančių cukriniu diabetu, ypač II tipo. Taip pat, jeigu tarp giminaičių vyrų nustatytas ankstyvas plikimas (iki 30metų). Didesnę riziką turi moterys su viršsvoriu ir, žinoma, jei giminėje yra moterų, kurioms nustatytas PKS.

Kas diagnozuoja ir gydo šį sindromą?

Įvairiu gyvenimo laikotarpiu moterys, turinčios PKS, gali kreiptis medicinos pagalbos dėl skirtingų priežasčių. Vaikystėje dėl nutukimo, o paauglystėje – ir dėl nutukimo, ir dėl sutrikusio mėnesinių ciklo mergaites konsultuoja pediatras, šeimos gydytojas, vaikų endokrinologas, vaikų ginekologas, o dėl hirsutizmo (padidinto plaukuotumo) ar jaunatvinių spuogų, būdingų apie 70% šią patologiją turinčių merginų, gydo dermatologai. Vaisingo amžiaus moterys į gydytojus kreipiasi dėl mėnesinių ciklo sutrikimo, kuris pasitaiko apie 66% moterų ir vadinama oligomenorėja (nereguliarios mėnesinės; per dažnos ar per retos mėnesinės; mėnesinės su per didelio ar per mažo kraujo kiekio periodais per metus; tepliojimas), amenorėjos (mėnesinių nebuvimo), nevaisingumo. Pasitaiko 74% sergančių PKS ir esant nėštumo patologijai kreipiasi į ginekologą ar endokrinologą. Galop, jei prasideda nutukimas, antrojo tipo cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, hepatosteatozė ar net depresija, tokias pacientes konsultuoja vidaus ligų gydytojas, šeimos gydytojas, endokrinologas, psichiatras. Nėra vienos nuostatos, kas ir kaip turėtų stebėti ir gydyti šias pacientes. Dėl daugialypės fenotipinės sindromo raiškos, klastingos PKS eigos, įvairių gydymo galimybių pacientės pagalbos kreipiasi į daugelį specialistų.

Kodėl svarbu PKS diagnozuoti kuo anksčiau?

PKS simptomai įvairiais amžiaus laikotarpiais gali kisti nuo plaukuotumo padidėjimo ir sutrikusio mėnesinių ciklo paauglystėje iki nevaisingumo subrendus. Androgenų ir insulino perteklius bei atsparumas insulinui lemia ne tik hirsutizmą (plaukuotumo padidėjimą), nevaisingumą, ankstyvus persileidimus ar kitas nėštumo komplikacijas, bet ir didina nutukimo, antrojo tipo cukrinio diabeto, kraujagyslių endotelio disfunkcijos, ankstyvos aterosklerozės, širdies ir kraujagyslių ligų, dislipidemijos, hipertenzijos, su estrogenų pertekliumi susijusių auglių (ypač gimdos gleivinės, kiaušidžių) ir net depresijos grėsmę, todėl turi didelės įtakos moterų sveikatai ir gyvenimo kokybei. PKS sindromas su amžiumi progresuoja, todėl sindromo nustatymas, ankstyvas rizikos veiksnių išaiškinimas ir jų šalinimas padėtų išvengti šio sindromo ir su juo susijusių patologinių būklių raidos.

Kokie tyrimai padeda atpažinti ir diagnozuoti šį sindromą?

Gydytojas specialistas jau iš moters apžiūros, skundų gali įtarti šį sindromą, tačiau galutinę diagnozę ir sindromo sunkumą parodo laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai. Tikslinga tirti lytinius hormonus bei atlikti dubens organų (kiaušidžių ir gimdos gleivinės) ultragarsinį tyrimą. Ieškant galimų PKS padarinių ir metabolinių sutrikimų moterims, sergančioms PKS, būdingas žemas didelio tankio cholesterolio ir mažo tankio cholesterolio kiekis, taip pat aukšta gliukozė kraujyje nevalgius, padidėjęs trigliceridų kiekis. Kartais gali tekti atlikti tyrimus, kad atmesti ligas, kurios sukelia į PKS panašius simptomus. Tokius simptomus gali sukelti skydliaukės funkcijos sutrikimas ir prolaktinoma, dėl to atliekami skydliaukės hormonų, prolaktino kiekio kraujyje tyrimai. Vyriškų lytinių hormonų padidėjimą gali išprovokuoti antinksčių, kiaušidžių navikai, todėl gali tekti atlikti tyrimus šioms būklėms diagnozuoti. Didesnė tikimybė pasireikšti PKS yra tuomet, jei šeimoje turite giminaičių, sergančių cukriniu diabetu, tarp giminaičių vyrų nustatytas ankstyvas plikimas, turite viršsvorio ir, žinoma, jei tarp artimųjų yra moterų, kurioms nustatytas PKS.

Koks šio sindromo gydymas?

Gydymas skiriamas priklausomai nuo amžiaus ir simptomų gausos, intensyvumo. Moterims, kurios nenori pastoti, skiriama peroraliniai kontraceptikai. Jie sureguliuoja menstruacinį ciklą, taip pat mažina gimdos vėžio riziką. Kitas pasirinkimas – intermituojanti terapija hormonais. Ji sureguliuoja mėnesinių ciklą, mažina gimdos vėžio riziką, tačiau neturi kontraceptinio efekto. Moterims, kurios nori pastoti, sužadinama ovuliacija letrozoliu, klomifenu ar gonadotropinų injekcijomis. Esant viršsvoriui labai svarbus yra svorio mažinimo veiksnys. Svorio mažinimas padeda sumažinti ar išvengti daugelio su PKS susijusių komplikacijų (II tipo cukrinio diabeto, širdies ligų). Renkantis maistą, reikia vengti riebalų ir cukraus. Chirurginis gydymas moterims, kurios nori pastoti, taikomas retai, kai nėra atsako į kitus gydymo būdus. Atliekama laparoskopinė operacija, jos metu suardomi nedideli ploteliai testosteroną gaminančio kiaušidės audinio. Diagnozuojant PKS būtina kompleksiškai įvertinti klinikinius, biocheminius ir kūno sandaros rodiklius, nes tai leidžia racionaliau parinkti prevencijos ir gydymo priemones, saugoti pacientę nuo sindromo padarinių ar juos vėlinti. Noriu pabrėžti, kad policistinių kiaušidžių sindromu sergančių moterų priežiūrai svarbi ne tik laiku nustatyta diagnozė, esamų simptomų korekcija, bet ir rizikos veiksnių prevencija.

Kokios komplikacijos gali pasireikšti laiku nesikreipus į medikus ir ignoruojant simptomus ilgesnį laiką?

Dažniausiai komplikacijos pasireiškia mėnesinių ciklo sutrikimais, sergančios moterys gali nutukti, susirgti antrojo tipo cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis dėl ankstyvos aterosklerozės, kartais eigoje gali atsirasti net piktybiniai augliai.

Gimdos gleivinės vėžys: ženklai į kuriuos reikėtų reaguoti

Nuo gimdos vėžio mūsų šalyje ir pasaulyje miršta daugybė moterų. Tai ypatingai skaudu, nes gimdos gleivinės ligas laiku diagnozavus, galima išgydyti. Reikia tik laiku pasitikrinti. Plačiau apie tai pasakoja „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro gydytoja akušerė ginekologė medicinos mokslų daktarė Gina Opolskienė.

Ar gimdos gleivinės vėžys aktuali problema Lietuvoje?

Gimdos gleivinės arba endometriumo vėžys – tai viena dažniausių piktybinių ginekologinių patologijų išsivysčiusiose Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Tai vienas dažniausių lyties organų piktybinių navikų ir tarp Lietuvos moterų. Sergamumas endometriumo vežiu kasmet auga. Nors diagnozavus gimdos gleivinės vėžį ankstyvosiose stadijose iki penkerių metų išgyvena iki 75 proc. ligonių, remiantis statistika, kasmet vien Europoje nuo šios ligos miršta apie 9 tūkstančius moterų, pasaulyje – apie 42000. Taigi, didėjant sergamumui endometriumo vežiu, labai aktualia problema tampa ankstyva endometriumo neoplazijų diagnostika.

Kokio amžiaus moterys dažniausiai suserga?

Endometriumo vėys daugiau nei 90 proc. atvejų diagnozuojamas moterims virš 50 metų. Dažniausiai šia liga serga 55–65 metų moterys. Tuo tarpu, moterys nuo 40 iki 50 metų dažniau serga ikivėžinėmis gimdos gleivinės vėžio ligomis arba būklėmis, kurias laiku diagnozavus, jos gali būti sėkmingai gydomos ir neprogresuoja į vėžį.

Kokie yra rizikos faktoriai?

Svarbiausi gimdos gleivinės vėžio rizikos veiksniai yra nutukimas ir mažas fizinis aktyvumas. Esant didesniam nei 25 KMI, rizika susirgti šia liga padidėja dvigubai, o esant didesniam nei 30 KMI – net 4 kartus.

Kiti rizikos faktoriai – tai aukštas kraujospūdis, aukštas cukraus kiekis kraujyje, didesnė rizika susirgti yra negimdžiusioms moterims. Ligą įtakoti gali ir ankstyva menarchė, vėlyva menopauzė, užsitęsusi anovuliacija premenopauzės laikotarpiu ir pan., t.y veiksniai susiję su ilgalaikiu padidėjusiu estrogenų kiekių moters organizme.

Kokie pagrindiniai simptomai?

Svarbiausias ankstyvojo endometriumo vėžio simptomas yra kraujavimas arba pakitusios, pagausėjusios, vandeningos su kraujo priemaišomis išskyros iš gimdos. Tai pasireiškia 95 proc. atvejų. Būtent dėl kraujavimo ši liga diagnozuojama anksti (I stadijos liga diagnozuojama 70–80 procentų ligonių). Tačiau simptomų gali ir nebūti, todėl brandaus amžiaus moterims ypatingai svarbu reguliariai tikrintis pas gydytoją ginekologą. Taip pat labai svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją atsiradus kraujavimui menopauzės laikotarpiu, kai jo jau neturėtų būti. Tada galima šią ligą laiku diagnozuoti ir efektyviai gydyti. Kai kurios moterys visgi delsia kelis mėnesius ar net metus ir nesikreipia į ginekologus, galvodamos, kad pasibaigusios menstruacijos vėl prasidėjo.

Tačiau taip negali būti, todėl atsiradus pomenopauziniam kraujavimui, reikėtų nedelsiant atvykti pasitikrinti.

Kita vertus, prasidėjus kraujavimui po menopauzės, nereikia labai panikuoti, nes kraujavimo priežastis gali būti ne tik gimdos vėžys, bet ir polipai, miomos, atrofiniai pokyčiai. Man įsiminė vienas atvejis, kai pacientė atvyko labai nusiminusi, kelias naktis nemiegojusi, netgi surašiusi testamentą, o atlikus tyrimus paaiškėjo, kad kraujavimą jai sukėlė didelis nepiktybinis endometriumo polipas, kurio gydymas yra visai nesudėtingas.

Kaip diagnozuojama ši liga?

Visoms moterims, kurios kreipiasi dėl pomenopauzinio kraujavimo, pirmiausia rekomenduojamas gimdos kaklelio citologinis tyrimas, nes gimdos kaklelio vėžys taip pat gali sukelti kraujavimą po menopauzės. Toliau atliekamas transvaginalinis ultragarsinis tyrimas (TVU). Gydytojas ginekologas, atlikęs šį tyrimą, jau gali įtarti gimdos vėžį. Tuomet diagnozės patikslinimui atliekama gimdos biopsija. Tai dažniausiai visiškai neskausminga procedūra, kai specialiu plonu (2 mm diametro) kateteriu atsiurbiamas nedidelis kiekis medžiagos iš gimdos ertmės, ir ji siunčiama ištirti gydytojui patologui. Po kelių dienų gaunamas atsakymas. Tiesa, kartais tenka atlikti gimdos gleivinės abraziją ar histeroskopiją, tačiau dažniausiai gimdos gleivinės vėžys diagnozuojamas atliekant biopsiją.

Kas padeda diferencijuoti ir patikslinti kraujavimo priežastis?

Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad gimdos gleivinės (endometriumo) vėžys diagnozuojamas tik apie 10 proc. moterų, kurios tiriamos del pomenopauzinio kraujavimo (PMK). Kraujavimas ar kraujingos išskyros iš gimdos pomenopauzės laikotarpiu vertinami kaip tikėtini endometriumo vežio požymiai, kol nepatvirtinta kita kraujavimo priežastis. Tačiau, kaip jau minėjau, gali būti ir daugybė kitų kraujavimo priežasčių. Diagnozę patikslinti padeda hidrosonografija arba sonohisterografija. Tai yra paprastas, neskausmingas transvaginalinio ultragarsinio tyrimo papildymas, kai naudojant ploną kateterį (2 mm diametro), į gimdos ertmę suleidžiama sterilaus fiziologinio arba specialaus gelio, ir tai padeda gydytojui ginekologui ultragarsinio tyrimo metu apžiūrėti gimdos ertmę bei diagnozuoti kitas kraujavimo priežastis. Dažniausiai tai yra gimdos gleivinės polipai ir miomos.

Ar yra gimdos gleivinės vėžio patikros programa? Kokia galėtų būti šios ligos profilaktika?

Deja, nei Lietuvoje, nei kitose šalyse, gimdos gleivinės vėžio patikros programų nėra.

Kad užkirsti kelią šiai ligai, pirmiausia patarčiau moterims sveikai gyventi, reguliuoti svorį, būti fiziškai aktyvioms ir rūpintis savo sveikata. Labai svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją ginekologą, nes laiku diagnozuotai ligai išgydyti dažniausiai nereikia nei chemoterapijos, nei spindulinės terapijos – užtenka tik chirurginio gydymo, kurio metodai šiuo metu yra stipriai patobulėję, tausojantys, atliekant tik minimalius pjūvius.

Tausojanti chirurgija

Negalintiems atsitraukti nuo darbų – sveikatą ir laiką tausojantys gydymo metodai 

Northway medicinos ir chirurgijos centras

Šiais laikais daugeliui mūsų liga – pati blogiausia žinia, nes ji reikalauja keisti darbo grafiką ir gyvenimo būdą, suardo įprastą dienotvarkę. Žmonės, susidūrę su sveikatos problemomis, nori rasti kuo daugiau reikiamų paslaugų vienoje vietoje ir kuo greičiau tas problemas išspręsti.  Dėl greito gyvenimo tempo jie siekia gauti kuo aukštesnės kokybės paslaugas per kuo trumpesnį laiką. Medicinos įstaigoje pacientams svarbiausia patogumas ir tikslumas.

Su sveikatos sutrikimais siekiama susidoroti greitai ir operatyviai, kadangi susirgti  – tolygu prarasti padėtį visuomenėje, statusą, kitaip tariant, iškristi iš įprasto gyvenimo tempo, ko daugelis žmonių tiesiog negali sau leisti. Todėl šiandien viena sparčiausiai besivystančių medicinos sričių tampa tausojanti chirurgija. O  gydytojų darbe svarbiausiu tampa tikslumas – tiek diagnozuojant, tiek parenkant gydymo būdus. „Medicinos galimybės jau leidžia atlikti itin tikslius tyrimus, skirti tikslų, būtent tam pacientui tinkamą efektyvų gydymą ir taip pasiekti geriausių rezultatų“, – apie vis didėjančias galimybes medicinoje pasakoja „Northway“ chirurgijos skyriaus vedėjas medicinos mokslų daktaras kraujagyslių chirurgas Gintaris Vilkevičius.

Tikslumas ligos diagnostikoje – gydytojo žinių ir profesionalumo išraiška 

“Pastaraisiais metais pakito porų, susiduriančių su vaisingumo problemomis, poreikiai: šeima nori susilaukti vaiko, o ne vaikščioti į iš vienos medicinos įstaigos į kitą ir atlikinėti varginančius, ilgai trunkančius tyrimus. Tokį operatyvaus problemos sprendimo lūkestį jaučiame ne tik nevaisingumo gydymo srityje”, – apie pakitusius pacientų poreikius pasakoja “Northway” medicinos ir chirurgijos centro gydytojas akušeris ginekologas Rolandas Žiobakas.

Gydytojas dalinasi patirtimi, kad medicinoje svarbu tampa ne tik siekiamas rezultatas, bet ir įtaka žmogaus gyvenimo kokybei procedūrų ar gydymo metu. Kad tai įgyvendinti, būtina tiek aukšta profesinė specialistų kvalifikacija, tiek ir kokybiška medicininė įranga.  Tyrimai turi būti minimaliai invazyvūs ir labai tikslūs, atliekami per trumpą laiką, neatitraukiant  žmonių nuo profesinės veiklos, pateikiant labai aiškias rekomendacijas ir galimo gydymo gaires.

“Svarbiausias veiksnys, leidžiantis priimti tikslius ir teisingus sprendimus ligų diagnostikoje – gydytojo kompetencija, žinios, bei visapusiškas atsidavimas savo profesijai. Ir jei patyręs gydytojas dar turi galimybę dirbti su šiuolaikiška kokybiška medicinine aparatūra, tai tiek pacientams, tiek ir medicinos įstaigai labai pasisekė” – teigia R. Žiobakas.

Tausojanti chirurgija – kas tai?

 „Northway“ medicinos ir chirurgijos centruose Vilniuje ir Kretingoje, kasdien atliekamos ortopedinės-traumatologinės, ginekologinės, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos, kraujagyslių chirurgijos  ir kitos operacijos.  „Operacijos atliekamos tausojančiais chirurginiais metodais – artroskopiniu, histeroskopiniu, laparoskopiniu, radiochirurginiu ar lazeriniu. Jų metu intervencija į organizmą būna minimali, o pooperacinis laikotarpis lengvas ir trumpas. Po tokių operacijų pacientai išleidžiami gydytis į namus jau po kelių valandų arba kitą dieną“, – pasakoja gydytojas Gintaris Vilkevičius.

Ypatingai moderni įranga ir aukščiausios kvalifikacijos gydytojai sukuria itin plačias  gydymo galimybes ir palankias sąlygas besioperuojantiems pacientams. Medicinos ir chirurgijos centre „Northway“ naudojama tik nauja, iš patikimiausių aukščiausią kokybę garantuojančių gamintojų, įsigyta įranga bei medicininiai operacinių instrumentai.

Tačiau medicinos įranga, kaip ir muzikos instrumentas, suskamba tik talentingo profesionalo rankose. Todėl medicinos ir chirurgijos centre „Northway“ suburti patyrę aukščiausios kvalifikacijos medikai, chirurgai. „Turime eiti koja kojon su modernėjančia medicina, todėl kiekvienam gydytojui ypač svarbu, net turint ilgametę patirtį, nuolat tobulinti savo kvalifikaciją, dalyvauti mokslinėje veikloje“, – tvirtina Northway medicinos ir chirurgijos centrų generalinė direktorė Diana Bumelytė.

Šiandien pacientai nori žinoti viską

Ar esate susidūrę su situacija, kai ko nors pasiteiravus pas gydytoją išgirstate atsakymą, kad „mes viskuo pasirūpinsime, juk ne jūs gydytojas“ arba „dabar visi skaito informaciją internete ir tampa gydytojais“. Toks atsakymas nėra malonus.

„Šiandienos pacientas labai išprusęs, galų gale, mes juk darome intervencijas į žmogaus kūną, todėl bendravimas su pacientu, jam skiriamas laikas, suprantamai perteikiama informacija apie skiriamus tyrimus, diagnozę ir gydymą, detaliai aptariama operacijos eiga, tiksli paslaugų kaina yra būtini siekiant geriausių rezultatų. Mes turime atsakyti į visus pacientui kylančius klausimus“, – patirtimi dalinasi „Northway“ chirurgijos skyriaus vedėjas.

Northway pasiruošimas operacijai

Taip pat svarbu, kad pacientai būtų globojami ne tik vizito medicinos įstaigoje metu – turi būti domimasi, kaip sekasi sveikti po operacijos ir pacientui išvykus į namus. Tuomet stebima žmogaus būklė, rekomenduojamos ne tik gydymo ar reabilitacijos, bet ir sveikatos stiprinimo, prevencinės procedūros. „Toks santykis tarp gydytojo ar medicinos įstaigos ir paciento išplečia tausojančio gydymo sąvoką. Šiuolaikinės technologijos, kai vadovaujamės teisingu požiūriu leidžia tausoti žmogaus laiką ir sveikatą ne tik problemoms jau prasidėjus, bet neretai ir užbėgti joms už akių“, – teigia gydytojas ortopedas-traumatologas Aleksas Makulavičius.

Daug dirbančių pacientų poreikiai kitokie

Operacijos ar kitos gydymo procedūros nėra malonios niekam. Tačiau itin daug dirbantiems ar savo verslą turintiems žmonėms, ypatingai sunku surasti tam laiko, todėl gydymas yra nuolat atidėliojamas, kas pasak A. Makulavičiaus, situaciją gali pabloginti. Todėl vis daugiau pacientų ieško galimybių atlikti gydymą moderniose įstaigose naudojant tausojančius chirurginius metodus, kur tiek tyrimus, tiek konsultacijas, tiek operacijas ir pooperacinę reabilitacija galima gauti nesiblaškant ir neieškant specialistų, vienoje vietoje. Taip pat daugumai itin svarbu ir turėti galimybę grįžti prie darbų greitai, o gal net iš karto po operacijos.

Chirurgijos centre „Northway“ operacijos suplanuojamos greitai, pacientui patogiu metu. Chirurgijos centro tyrimų laboratorija įsikūrusi tame pačiame pastate, tad visų reikalingų priešoperacinių tyrimų rezultatus gaunami labai greitai.

„Kažkada privatumas mažose vienvietėse ar dvivietėse palatose,  bevielis interneto ryšys atrodė  prabanga. Bet mes gerai pažįstame mūsų pacientus, jaučiame jų gyvenimo tempą ir kasdienybę. Prabanga jiems būtų tiesiog sveikti nedirbant, ilsintis. Visuomet raginame žmones sustiprėti, pailsėti, bet, kita vertus, suprantame jų poreikius. Daugelis šiais laikais dirba itin konkurencingoje aplinkoje, todėl greitos sveikimo ir grįžimo į darbą sąlygos jiems yra būtinybė“, – mintimis dalijasi „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro generalinė direktorė Diana Bumelytė.

Northway chirurgijos centro gydytojai

Nevaisingumas ir endoskopinė chirurgija

akušeris – ginekologas Rolandas ŽiobakasManoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia 10-15 proc. šeimų. Tausojanti chirurgija – vienas iš moderniausių nevaisingumo gydymo metodų. Plačiau apie jį pasakoja „Northway“ vaisingumo centro gydytojas akušeris – ginekologas Rolandas Žiobakas.

Kokie yra šiuolaikinės poros, susiduriančios su vaisingumo problemomis, lūkesčiai?

Pasak Europos vedančiųjų reprodukcinės medicinos centrų specialistų ir madas nevaisingumo srityje diktuojančių ekspertų per pastaruosius metus pakito porų, susiduriančių su vaisingumo problemomis, reikalavimai: šeima nori susilaukti vaiko, o ne atlikinėti varginančius ir ilgai trunkančius tyrimus. Mūsų dienomis žmonės ieško būdų išspręsti savo problemas greitai. Nevaisingumo šalinimas – ne išimtis. Laikas ir amžius yra svarbiausi veiksniai gydant nevaisingumą ir norint susilaukti palikuonių, todėl apmaudu, kai konsultuotis atvyksta poros, kurios sugaišo daug brangaus laiko paviršutiniškiems, neefektyviems tyrimams, bet nepasiekė lauktų rezultatų.

Kada reikėtų kreiptis į nevaisingumo specialistą konsultacijai?

Remiantis geros praktikos rekomendacijomis, nesant akivaizdžių sutrikimų, moteris turėtų pastoti per vienerius metus. Jeigu per tiek laiko pastoti nepasiseka, pora turėtų kreiptis į nevaisingumo gydymo specialistą konsultacijai. Tačiau jau po pusmečio, nepavykus pastoti, diagnostiką atlikti rekomenduočiau peržengusioms trisdešimt penkerių slenkstį moterims, taip pat toms moterims, kurios praeityje sirgo lytinių organų uždegimais, patyrė kiaušidžių veiklos sutrikimus, persileidimą, negimdinį nėštumą ar savanorišką nėštumo nutraukimą. Po pusės metų rekomenduočiau kreiptis ir tais atvejais, kai yra tam tikrų žinomų sutrikimų, trukdančių pastoti, tokių, kaip vyro spermos pakitimai ir pan.

Nuo kokio tyrimo rekomenduojama pradėti, jei moteriai nepavyksta pastoti per 6-12 mėnesių?

Šiuolaikinis nevaisingumo gydymo principas yra paremtas greita ir tikslia diagnostika, negaištant laiko ir pateikiant aiškias ir tikslias gydymo rekomendacijas. Šiuolaikinės vaisingumo klinikos praktikuoja „one-stop“ nevaisingumo ištyrimo metodą, kai pora per vieną dieną gali atlikti pilną ištyrimą, reikalingą nustatyti galimas nevaisingumo priežastis. Tai yra visapusiškas moters reprodukcinių organų ištyrimas, atliekant trasvaginalinę endoskopiją, kai vietinio arba intraveninio nuskausminimo metu gydytojas gali ištirti gimdos ertmę bei galimą jos patologiją, įvertinti mažojo dubens organus, kiaušides, kiaušintakius, patikrinti praeinamumą ir, remiantis rezultatais, pateikti aiškų atsakymą dėl sutrikimų ir jų koregavimo poreikio. Beje, tuo pat metu tiriama ir vyro sperma, tad per vieną dieną pora gauna tiek informacijos, kiek tik įmanoma suteikti.

Kokie yra minėto „one-stop“ principo privalumai nevaisingumo diagnostikoje?

Jis labai patogus užimtoms poroms. Šiais laikais visi skuba gyventi, yra užsiėmę, daug dirba, o šis ištyrimas tik trumpai atitraukia žmones nuo jų profesinės ir kitokios veiklos, nevargina, yra minimaliai intervencinis, garantuoja greitą sveikimą ir yra informatyvus, nes pateikia tikslius ir aiškius atsakymus, kurie reikalingi ir medikams, ir pacientams. Be to, jis sukuria palankią psichologinę atmosferą – žmonės jaučiasi gauną efektyvų servisą. „One-stop“ metodas labai patogus poroms, kurios atvyksta iš kitų miestų ar net iš užsienio, nes jis suteikia galimybę, atvykus vienai dienai, gauti pilną informaciją ir rekomendacijas, kaip toliau planuoti pastojimą. Šio metodo esmė – nustatyti nepastojimo priežastį ir ją pašalinti vienu metu, todėl jis ypač palankus ir vyresnėms nei 35-rių metų moterims, nes joms laikas tampa ypač svarbus.

Kokie chirurginiai endoskopiniai metodai yra naudojami gydant nevaisingumą, ir kada jie būtini?

Gydant nevaisingumą taikomi du pagrindiniai minimaliai invaziniai endoskopiniai ir tausojantys būdai. Vienas iš jų – histeroskopija, t.y. gimdos ertmės apžiūra, jeigu po prieš tai atliktų ultragarsinių ar kitų rentgeno tyrimų yra įtariama gimdos ertmės anomalija – įvairūs augliai, polipai, miomos, sąaugos po buvusių gimdos ertmės procedūrų. Kitas būdas – laparoskopija, kai endoskopiniais prietaisais apžiūrimi pilvo, dubens organai, įvertinamo sąaugos, galima endometriozė, kiaušintakių praeinamumas ir kiti svarbūs pastojimui dalykai. Tai pagrindiniai metodai, kurie atliekami greitai, ypatingai tausojant moters sveikatą.

Ką reiškia tausojanti chirurgija, ir kodėl ji svarbi gydant nevaisingumą?

Ši sąvoka gerokai platesnė, nei tik minimalūs pjūviai. Ji apima ir bendrą komfortą moteriai, nes ji žino, kad šių procedūrų metu pateks į gerą, rūpesčiu dvelkiančią aplinką, kad operacija bus saugi, atlikta greitai, su minimalia intervencija. Pagrindinis nevaisingumo gydymo principas – maksimaliai tausoti moters lytinių organų anatomiją ir funkciją, kad moters lyties organai išliktų gyvybingi ir darbingi, žinoma, kiek tai leidžia diagnozuojama patologija. Tausojančios chirurgijos atvejais naudojami žymiai plonesni, mažesni instrumentai, operacijos yra mažesnės apimties ir ne tokios radikalios, kaip daugeliu kitų atvejų.

Kokios yra poros galimybės pastoti po nevaisingumo gydymo?

Remiantis JAV reprodukcinės medicinos draugijos statistika, taikant medikamentinį ir chirurginį gydymą net 85-90 proc. atvejų šeima gali susilaukti palikuonių be pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Ir tik tais atvejais, kai tai nepavyksta, rekomenduojamos kitos procedūros. Lietuvos šeimoms tai ypač aktualu, nes Lietuvoje nevaisingumo gydymas nėra kompensuojamas. Chirurginis gydymas yra ypač svarbus, nes jo dėka galima daug ką padaryti be sudėtingų apvaisinimo procedūrų.

Gydytojų kvalifikacija šiuo metu labai išaugusi, nevaisingumo gydymo komponentai bei metodai, kuriuos dabar naudoja medikai, ženkliai patobulėję, todėl visoms poroms, moteriai nepastojus vienerius metus, patariu nedelsti ir atvykti išsitirti specializuotoje nevaisingumo gydymo įstaigoje. Atminkite, kad kuo anksčiau kreipsitės, tuo Jūsų šansai sulaukti gandro bus didesni.

Mitai apie nevaisingumą

Akušerė ginekologė Reda ŽiobakienėManoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia 10-15 proc. šeimų. Tačiau dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, todėl nevaisingumą gaubia daugybė mitų. Dažniausius jų pakomentuoti sutiko „Northway“ vaisingumo centro vadovė, gydytoja akušerė ginekologė Reda Žiobakienė.

Ar iš tiesų moterų nevaisingumas gerokai dažnesnė problema, nei vyrų nevaisingumas?

Tai yra netiesa. Remiantis pasauline statistika, moterų nevaisingumas siekia 30-40 procentų, vyrų nevaisingumas – 30 procentų, dar 20 procentų sudaro abiejų partnerių nevaisingumas, o likę 10 – 20 procentų yra neaiškios kilmės nevaisingumas. Vertinant mūsų vaisingumo centro duomenis, iš visų procedūrų, kurios buvo atliktos praėjusiais metais, 43 procentai buvo dėl vyrų nevaisingumo.

Ar tiesa, kad kontraceptikus vartojanti moteris sunkiau galės arba negalės pastoti ateityje?

Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių mitų, ir kas keisčiausia, populiarus ir medikų tarpe. Iš tiesų, nors kontraceptikų vartojimas per pastaruosius kelis metus sumažėjo beveik ketvirčiu, nevaisingumas kiekvienais metais nenumaldomai auga. Tad jau vien šis faktas tai paneigia.

Galima remtis ir moksliniais argumentais. Atlikti tyrimai, kurių metu buvo tirtos populiacinės moterų grupės ilgą laiką vartojusios įvairius kontraceptikus ir nevartojusios niekada. Abiejų grupių moterų laikas nuo planavimo pastoti iki pastojimo visiškai nesiskyrė.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra specifinė moterų grupė, turinti nevaisingumo problemą dėl hormoninių sutrikimų, tai yra policistiniu kiaušidžiu sindromu sergančios moterys. Šių moterų laikas po kontraceptikų vartojimo iki pastojimo yra žymiai trumpesnis nei tų moterų, kurios kontraceptikų nevartojo.

Kalbama, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros turi neigiamą poveikį moters sveikatai. Ar tikrai taip yra?

Tai vėlgi yra mitas, nes nei vartojami vaistai, nei apvaisinimo procedūros neturi ilgalaikio žalingo poveikio moterų sveikatai. Tačiau priežastis, sukėlusi nevaisingumą, gali būti susijusi su tam tikrų ligų rizika. Pavyzdžiui, moterys kurios yra nevaisingos dėl tam tikrų hormoninių sutrikimų, turi padidintą riziką sirgti kiaušidžių, gimdos gleivinės ar krūtų vėžiu. Tačiau, kaip minėjau, tai neturi nieko bendro nei su procedūra, nei su vaistais, kurie yra skirti gydyti nevaisingumo priežasčiai.

Ar galima atidėlioti vaiko planavimą vėlesniam amžiui, tikintis, kad pagalbinio apvaisinimo dėka pastoti gali ir vyresnės moterys?

To daryti tikrai nepatarčiau. Žiniasklaida, nuolatos rašanti apie tai, kaip vaikų susilaukė 50-ties ar dar vyresnio amžiaus moterys, labai prisideda prie neteisingos nuomonės formavimo. Iš tiesų vaisingumas yra absoliučiai susijęs su moters amžiumi. Tikimybė pastoti po vaisingumo procedūrų moterims iki 35 metų amžiaus yra iki 50 procentų, tuo tarpu moterims virš 40 metų – jau tik 18 procentų, o vyresnėms nei 43 metų moterims – tik 5-6 procentai. Taigi, ilgai laukti tikrai nevertėtų. Kūdikį planuoti rekomenduojama iki 30-ties metų, nes tada yra didžiausios galimybės pastoti.

Internetiniuose portaluose diskutuojančios moterys tikina, kad atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą iš pirmo karto pastoti nepavyks – reikia bent dviejų ar kelių procedūrų. Kaip yra iš tiesų?

Tai irgi yra netiesa. Nemaža dalis moterų – apie 25-30 procentų – pastoja po pirmos procedūros.

Ar verta kartoti dirbtinioapvaisinimo procedūra, jei po pirmos procedūros pastoti nepavyko?

Tikrai taip. Suminis rezultatas atlikus kelias procedūras yra didesnis, nei rezultatas po pirmos procedūros. JAV buvo tirta apie 250 tūkstančių moterų grupė, kurios per 5 metus atliko analogišką kiekį pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Moterų iki 30 metų amžiaus grupėje suminis pastojimo rezultatas buvo 78 procentai, tuo tarpu, kaip minėjau, toje pačioje amžiaus grupėje tikimybė pastoti po 1 procedūros siekia 50 procentų. Tačiau su amžiumi pastojimo tikimybė bet kokiu atveju mažėja.

Ar po pagalbinio apvaisinimo gimsta „kitokie“ vaikai?

Visada sunku nuspėti, ko žmonės tikisi ir ką jie turi omenyje sakydami „kitokie“. Kitokie galbūt todėl, kad jie tikrai labai ilgai laukti, labai mylimi ir gal labiau lepinami.

Jei baiminamasi didesnės apsigimimų rizikos, tai jos tikrai nėra. Tiesa, po tam tikrų labai sudėtingų procedūrų, pavyzdžiui, intracitoplazminės spermatozoido injekcijos („ICSI“), esant labai žymiems vyro spermos pakitimams, smulkiųjų anomalijų ar tam tikrų organų sklaidos trūkumų gali būti 1-2 procentais daugiau. Daugiausia tai yra inkstų, šlapimo takų, lytinės sistemo organų ir širdies bei kraujagyslių pakitimai, bet tai, kaip minėjau, tėra mažosios anomalijos. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šios procedūros taikomos ne visai sveikiems žmonėms, turintiems tam tikrų sutrikimų.

Dažnai galvojama, kad po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai irgi bus nevaisingi ir jiems reikės taikyti tas pačias procedūras. Realybė paneigia ir šį mitą. Nevaisingumas nėra paveldimas. Jei jūsų mama sunkiai pastojo, visiškai nereiškia, kad taip bus ir jums. Pavyzdžiui, pirmoji mergaitė gimusi po pagalbinio apvaisinimo, kuriai dabar yra 35-eri, pati sėkmingai pastojo ir pagimdė 2 sveikus vaikus.

Nevaisingumo gydymas

Manoma, kad nevaisingumas šiuo metu paliečia 10-15 proc. šeimų. Nevaisinga pora pradedama tirti bei gydyti, jeigu nevartodama jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių, moteris negali pastoti per vienerius metus. Abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu. Nevaisingumo priežastys gali būti įvairios.

Vyrų nevaisingumo priežastys sudaro apie 30 proc. bendrų nevaisingumo priežasčių ir yra susijusios su spermos kiekio ir kokybės pakitimais. Daugeliu atveju galima taikyti gydymą, kuris pagerina spermos kokybę.
Spermos kokybė gali būti netinkama apvaisinimui dėl nenusileidusių sėklidžių, nevykstančios spermatozoidų gamybos sėklidėse, kai kurių anksčiau persirgtų infekcinių ligų, sėklidžių vėžio ir kitų priežasčių. Vaisingumą įtakoja ir nuolatiniai emociniai ir psichologiniai stresai, įtampa darbe, netaisyklinga mityba, viršsvoris, aplinkos užterštumas, rūkymas, alkoholio vartojimas.

Moterų nevaisingumo priežastys dažniausiai yra susijusios su ovuliacijos sutrikimais bei kiaušintakių patologija. Sunkumų pastoti kelia ir moters amžius. Sulaukusi 40 metų amžiaus pastoti geba kas trečia sveika moteris.
Vaisingumą įtakoja ir nuolatiniai emociniai ir psichologiniai stresai, įtampa darbe, netaisyklinga mityba, viršsvoris, aplinkos užterštumas.

Moters tyrimas pradedamas nuo išsamios anamnezės surinkimo, apžiūros, echoskopinio ištyrimo. Tuomet atitinkamai parenkamas nevaisingumo gydymo būdas – medikamentinis, chirurginis arba pagalbinio apvaisinimo procedūros.

Histeroskopija ir laparoskopija – tai minimaliai invazyvios endoskopinės-ginekologinės operacijos. Jos daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais. Dažnai užtenka tik minimalios chirurginės korekcijos ir moteris gali sėkmingai pastoti. Dabar ginekologinės-endoskopinės operacijos atliekamos ypač tausojančiais metodais ir instrumentais. Pvz., histeroskopijos atliekamos plonais instrumentais; laparoskopinės operacijos dėl endometriozės atliekamos taip, kad būtų maksimaliai išsaugota kiaušidžių funkcija. Tad poros neturėtų bijoti ir kreiptis į gydytojus kuo anksčiau.
Daliai nevaisingų šeimų gali padėti medikamentinis arba chirurginis gydymas.

Tais atvejais kai minėtas gydymas yra neveiksmingas,  taikomi pagalbiniai apvaisinimo būdai. Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas – kiaušialąstės ir spermijo susijungimas – šie būdai skiriami į dvi grupes. Tai apvaisinimas moters kūne, arba kitaip vadinama intrauterininė inseminacija (IUI), ir apvaisinimas ne moters kūne, t. y. mėgintuvėlyje (IVF).  Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus. Naudojant intrauterininę inseminaciją, nereikia chirurginės invazijos ir nejautros. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra.

Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje.

Priklausomai nuo spermos kokybės, taikomi įvairūs gydymo būdai. Jei spermos kokybė vidutinė, tuomet dažniausiai naudojama intrauterininės inseminacijos procedūra (IUI). Prastos spermos kokybės atveju atliekamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Jei spermos kokybė labai prasta, taikoma mikroinseminacija arba spermijo injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ICSI). Jei spermoje spermatozoidų nerandama, spermijai išgaunami tiesiogiai iš prielipo ar sėklidžių (TESA procedūra).

„Northway“ vaisingumo centro laboratorijoje įdiegta kokybės sistema ir nustatyti techniniai reikalavimai, pagal kuriuos yra patikrinama kiekviena ląstelių paėmimo procedūra, įskaitant kultivavimą, auginimą, talpinimą, šaldymą. Patikrą atlieka įgaliotas vaisingumo centro laboratorijos personalas.

„Northway“ vaisingumo centre procedūros atliekamos pažangiausia medicinos ir laboratorine įranga. Naudojamos priemonės yra patvirtintos CE sertifikatu, tai reiškia, kad prieš jas pateikiant į rinką, jos buvo įvertintos ir atitinka Europos Sąjungos saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Naudojamos sterilios vienkartinės priemonės. Laikomasi reagentų ir darbo priemonių galiojimo terminų, o jiems pasibaigus, vykdoma šių priemonių utilizacija.
Vaisingumo centro specialistai, siekdami identifikuoti ir ženklinti gautas ir paskirstytas ląsteles, kaupia ir registruoja šiuos su pacientais susijusius duomenis: ląstelių punkcijos datą, procedūros tipą, ląstelių ir pacientų identifikavimo duomenis, ląstelių būklę, taikytus apdorojimo etapus, medžiagas ir priemones, turinčias sąlytį su ląstelėmis ir darančias poveikį jų kokybei bei saugai, galutinį taikomos procedūros rezultatą.

Mums svarbus paciento pasitikėjimas, todėl „Northway“ vaisingumo centras skiria ypatingą dėmesį paciento saugumui, privatumui bei sveikatos informacijos konfidencialumo užtikrinimui. Pacientų asmens bei sveikatos duomenys prieinami tik vaisingumo centro specialistams, tiesiogiai dalyvaujantiems jų gydymo procese.
Norintys užsiregistruoti konsultacijai ar procedūrai „Northway“ vaisingumo centre, gali rašyti tiesiogiai vaisingumo centro vadovei akušerei ginekologei Redai Žiobakienei adresu reda.ziobakiene@nmc.lt, nurodydami savo kontaktus. Gydytoja susisiekia su pacientais, atsiradus pirmai galimybei ir suderina jiems patogų apsilankymo vaisingumo centre laiką.

Northway“ medicinos centre taikomos pagalbinio apvaisinimo procedūros:

• Spermos tyrimas atliekamas pagal Pasaulinės Sveikatos Apsaugos Organizacijos (PSO) reikalavimus. Tiriamos spermos fizikinės savybės, spermatozoidų koncentracija, jų judrumas, morfologijos pokyčiai bei funkciniai testai.

• Postkoitalinis testas (PKT) – testas po sueities.

 Intrauterinė inseminacija (IUI) – apvaisinimo moters kūne metodas, kai atitinkamai paruošta apvaisinamos moters partnerio sperma kateteriu patalpinama jos gimdos ertmėje, esant pratekamiems abiems ar vienam kiaušintakiui. Procedūra atliekama natūralaus arba stimuliuoto menstruacinio ciklo metu.

 In vitro fertilizacija (IVF) – paprastas apvaisinimas mėgintuvėlyje, kai stimuliuotos ovuliacijos metu punktuojamos kiaušidės ir kiaušialąstės aspiruojamos į mėgintuvėlius. Gautos moters lytinės ląstelės lėkštelėje apvaisinamos atitinkamai paruoštos jos partnerio spermos suspensija. Apvaisintos kiaušialąstės auginamos dvi/tris paras (arba esant reikalui ir pacientų norui iki blastocistos stadijos, penkias/šešias paras po apvaisinimo) ir embrionai ar blastocista kateteriu patalpinami moters gimdos ertmėje.

• Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI) – spermatozoido injekcija į kiaušialąstės citoplazmą, kai stimuliuotos ovuliacijos metu punktuojamos kiaušidės ir kiaušialąstės aspiruojamos į mėgintuvėlius. Gautos moters lytinės ląstelės apvaisinamos naudojant mikromanipuliatorių. Jos partnerio atrinktas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstės citoplazmą. Apvaisintos kiaušialąstės auginamos inkubatoriuje dvi/tris paras (arba esant reikalui ir pacientų norui iki blastocistos stadijos, penkias/šešias paras po apvaisinimo), ir embrionai ar blastocista kateteriu patalpinami moters gimdos ertmėje.

• PICSI metodas – fiziologiškai atrinktų spermatozoidų panaudojimas ICSI metodui. Šiuo būdų atrinkti spermatozoidai yra labiau subrendę ir pasireiškia mažesne chromosomų aneuploidijos tikimybe.

• Blastocistų auginimas – tai embriono auginimas iki penktos ar šeštos dienos, pasiekęs aukštesnę fiziologinio vystimosi stadiją. Embrionų auginimas laboratorijoje iki blastocistos leidžia atrinkti geriausius embrionus perkėlimui į gimdą.

• Embriono skaidriojo dangalo suploninimas (Assisted hatching) – atliekamas prieš patalpinant embrioną į gimdą, siekiant palengvinti jo implantaciją.

• Vitrifikacija – greitas kiaušialąsčių/zigotų/embrionų/blastocistų šaldymas. Tai neperkeltų į gimdą moters lytinių ląstelių užšaldymas ir laikymas skysto azoto konteineryje iki kol pacientai pareikš valią jas atšildyti. Perkeliant atšildytus embrionus išvengiama pakartotinos pagalbinio apvaisinimo procedūros ir vaistų kiaušidžių stimuliacijai vartojimo. Tokiu būdu tausojama moters sveikata.

• Spermos šaldymas – tai galimybė ateityje turėti savų vaikų, kai numatomas onkologinių ligų chemoterapinis, rentgenoterapinis ar operacinis gydymas. Vėliau, kai vyras pasveiksta, atšildyta jo sperma gali būti naudojama apvaisinti jo partnerę, taikant IUI, IVF ar ICSI procedūrą.

• Spermatozoidų aspiracija iš sėklidžių (TESA) – mikrochirurginė procedūra, kai iš sėklidžių paimami sėkliniai latakėliai ir juose ieškoma spermatozoidų. TESA gali būti atliekama diagnostikos tikslais, kai atlikus spermos tyrimą, nerandama spermatozoidų, arba šiuo būdu išgauti spermatozoidai naudojami, atliekant ICSI procedūrą