Rugsėjo 1-oji – diena be alkoholio

2006 metais LR Seimas priėmė įstatymą, kuris įtvirtino draudimą rugsėjo 1 dieną prekiauti alkoholiniais gėrimais. Neatsitiktinai šis draudimas galioja naujų mokslo metų pradžios šventės dieną. Paauglius alkoholis veikia daug stipriau negu suaugusiuosius, kadangi jų organizmas nėra visiškai susiformavęs, daug funkcijų dar nepakankamos. Daugelyje šalių laikomas pirmaujančia mirties priežastimi, jis prisideda prie mirčių dėl motorinių transporto priemonių įvykių, savižudybių, šeimos ir socialinių problemų. Lietuvos psichiatrų iniciatyva rugsėjo 1-oji minima kaip diena be alkoholio. Apie tai kalbamės su gydytoja psichiatre, psichoterapeute Rima Samušyte.
Rugsėjo 1-ąją minime kaip Mokslo ir žinių dieną. Kodėl “Diena be alkoholio“ irgi minima rugsėjo 1-ąją?
Tokios iniciatyvos, plaukiančios iš specialistų ar visuomenės, skelbiamos kaip  dienos, pvz., “ Savižudybių prevencijos diena rusėjo 10-ąją”, “Diena be automobilio”, “ Diena be tabako” ir kitos, siekia atkreipti dėmesį į problemą,  ją aktualizuoti, jei ne išspręsti, tai bent jau užfiksuoti, kad tai yra svarbu.  Šia diena irgi norima akcentuoti, kad mokslas, žinios, visos jauno žmogaus perspektyvos bei sveikata yra nesuderinamos su alkoholio vartojimu.
Kokia padėtis Lietuvoje, kalbant apie alkoholio vartojimo mastus ir pasekmes?
Padėtis Lietuvoje, kalbant apie suvartojamo alkoholio kiekius ir pasekmes, švelniai tariant, yra nedžiuginanti. Keletas skaičių: pagal 2014m. paskelbtą Pasaulinės sveikatos organizacijos, vienijančios 194 pasaulio šalis, ataskaitą, Lietuva pagal 2008 – 2010 metais išgerto absoliutaus t.y. 100 proc. alkoholio kiekį vienam žmogui, vyresniam nei 15 metų amžiaus, yra trečioje vietoje po Baltarusijos bei Moldovos. Lietuviai per metus išgeria 15,4 litrų gryno alkoholio. Jei pabandytume tai paversti,  pavyzdžiui, 40 proc. stiprumo degtine – tai būtų maždaug 65 pusės litro buteliai, jei 12 proc. stiprumo vynu – 180 butelių vienam asmeniui. Ir čia kalbama tik apie oficialiai parduodamą alkoholį.  Pagal Lietuvos statistinius duomenis – 2014 m.  vienam gyventojui vyresniam nei 15 metų amžiaus per metus teko 14.9 litro absoliutaus alkoholio. Taigi, situacija praktiškai negerėja, suvartojamo alkoholio skaičiai įspūdingi. Pagaminamo alkoholio kiekis didėja, geriančių amžius jaunėja. O to pasekmės jaučiamos praktiškai visose gyvenimo srityse – tai ir fizinė bei psichikos sveikata, tarpasmeniniai santykiai bei darbinė veikla, nelaimingi atsitikimai bei atoįvykiai keliuose, savižudybės. Ir tai tik apibendrintos, koncentruotos problemos, nes kažin, ar rastume šeimą, kuri vienu ar kitu mastu nėra paliesta šios problemos.
Kodėl lietuviai tiek daug geria?
Į šį klausimą nėra vienintelio ar trumpo atsakymo. Alkoholio vartojimas susijęs su daugybe priežasčių: religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis (pavyzdžiui, musulmoniškose šalyse draudžiama), visuomenės ( bendrai) ir kiekvieno žmogaus ( atskirai) psichikos sveikatos gerti būsena, valstybės vykdoma alkoholio kontrolės politika. Su alkoholio vartojimu susijusi tiek nedarbo (neviltis , tikslo neturėjimas, bevertiškumas), tiek persidirbimo problema (stresas, skubėjimas, nuovargis, konkurencija). Tiek dėl socialinių – kultūrinių, tiek dėl ekonominių bei asmenybės ypatybių, didelė dalis lietuvių turi  ribotas galimybes bei įgūdžius save džiuginti ar raminti, o alkoholis yra greitai veikianti, labai lengvai prieinama ir santykinai pigi priemonė. Pažiūrėkime, koks savotiškas  požiūris susiformavęs į alkoholio vartojimą- nevartojimą: juk žmogus, atsisakantis alkoholio, o ypač kokios nors šventės metu, mažų mažiausiai vertinamas kaip keistuolis, jei ne koks “vargšas ligonis“ ar išsišokėlis.  Ir tai yra ne neutrali, bet nuvertinimu, pajuoka nuspalvinta nuostata. Švęsti, gedėti, “atsipalaiduoti” po darbų ar tiesiog streso yra normalu ir sveika, ir ypač vyrams. Į moterų išgėrinėjimą žiūrima atsargiau, todėl jos dažniau geria slapta. Vaikai, žinoma, pirmiausia mokosi iš tėvų – kaip tinkama švęsti ir džiaugtis, kas yra vertinga, kaip save raminti, kas yra šaunu, o kas gėdinga.
Rugsėjo 1-ąją norisi daugiau kalbėt apie jaunimą – moksleivius, studentus. Kuo skiriasi alkoholio vartojimo pasekmės  tokiems jauniems žmonėms?
Be abejo, pasekmės jaunam žmogui žymiai didesnės. Tai liečia tiek patį pavojų apsinuodyti alkoholiu, kartais – mirtinai (nesubrendusį organizmą alkoholis veikia stipriau, jaunuolis dažnai nesuvokia, kokį kiekį jis gali išgerti ir neapsinuodyti), tiek beatodairišką, neatsakingą ar agresyvų elgesį apsvaigus (vairavimas išgėrus, muštynės, rizikingi lytiniai santykiai ar nusikalstamas elgesys), tiek priklausomybės alkoholiui susiformavimą. Žinoma, kad asmeniui, kurio tėvai priklausomi nuo alkoholio, rizika tapti alkoholiku yra 4 kartus didesnė. Pats alkoholizmas nėra paveldimas, bet paveldimas polinkis į jį. Tai reiškia, kad jei susiklosto ir kiti nepalankūs faktoriai – netinkamas auklėjimas bei alkoholį vartoti skatinanti aplinka – alkoholizmas beveik garantuotas, o turėdamas dvidešimt kelis metus žmogus jau gali būti degradavęs.
Alkoholis  taip smarkiai įsigalėjęs mūsų kultūroje ir gyvenime, kad sunku tikėtis, jog jį išgyvendinsime. Tačiau ne visi žmonės, kurie geria, tampa priklausomais. Ar yra kokie kiekiai, kurių neviršijant, galima tikėtis nesusirgti alkoholizmu?
Kalbant apie alkoholio poveikį organizmui – jis visada yra, nors ne visada akivaizdus. Priklausomas nuo alkoholio žmogus – ligonis, kuris, deja, dažniausiai šią ligą neigia. Taip, iš sveikatos pozicijų siekiamybė yra visiška abstinencija. Bet iš realybės pozicijų – bent jau stebėti savo suvartojamo alkoholio kiekį, matuojant standartiniais alkoholio vienetais (SAV).
Pagal poveikį organizmui skiriami šie alkoholio vartojimo tipai:
Rizikingas alkoholio vartojimas
– kuris, jei nepasikeis įpročiai, gali tapti žalingu;
Žalingas – jau yra aiški žala fizinei arba psichinei sveikatai (kepenų, širdies, skrandžio funkcijų sutrikimai ar dažniausiai nuotaikos, miego,  nerimo sutrikimai);
Priklausomybė nuo alkoholio – atsiradęs nebevaldomas potraukis gerti, negeriant – abstinencijos būklė. Gėrimas tampa svarbiausia veikla gyvenime.
Pagal PSO nuostatą, 1 SAV yra 10 gramų šimtaprocentinio alkoholio.  Tai apytikriai būtų 250 ml 5 proc. stiprumo alaus, 125 ml  12 proc. vyno, 25 ml  degtinės. Jei vyras per dieną viršija 4 SAV kiekį, o per savaitę – 28 SAV, jis jau patenka į rizikingai alkoholį vartojančių grupę.  Per vieną dieną išgeriamas alkoholis neturėtų viršyti 4 SAV. Jeigu visą savaitę negeriama, bet tas kiekis išgeriamas per vieną dieną , tai taip pat rizika.
Moterims šios rekomendacijos  perpus mažesnės, t.y., per savaitę išgeriamas alkoholio kiekis neturėtų viršyti 14 SAV arba per dieną – 2 SAV.  Orientacijai – viename butelyje vyno yra apie 8 SAV.

Vaiko psichologinis paruošimas mokyklai ir problemų sprendimas, pradėjus mokytis

Lina Maročkienė, vaikų ir paauglių psichiatrėSveiki, aš esu Lina Maročkienė, vaikų ir paauglių psichiatrė. Vasarai nenumaldomai artėjant į pabaigą, tėveliai, dar visai neseniai sukę galvas kaip jų atžalos praleis atostogas, dabar jau galvoja, kaip paruošti pirmokėlį ar vyresniųjų klasių moksleivį artėjantiems mokslo metams. Nuo to, kaip vaikas bus pasiruošęs psichologiškai, kiek turės žinių, daug priklausys ir jo tolesni mokymosi rezultatai, bet svarbiausia įgys pasitikėjimo savimi, sugebės geriau kontroliuoti savo elgesį ir didelė tikimybė, kad labiau norės mokytis ir eiti į mokyklą. Tikiuosi mano atsakymai į dažniausiai tėvų užduodamus klausimus bus Jums naudingi.

1. Kaip tėveliai turėtų paruošti vaiką mokyklai?
2. Mokytojai kalba apie vaikų adaptaciją mokykloje, koks tai procesas, kiek jis trunka?
3. Su kokiais dažniausiai sunkumais susiduria vaikai ir jų tėvai mokykliniu laikotarpiu?
4. Kaip tuos sunkumus spręsti?
5. Ko palinkėtumėte moksleiviams ir jų tėveliams mokslo metų pradžios proga?

Dažnai girdime, jog vaiką reikia paruošti mokyklai. Visi žinome, jog reikia kuprinės, mokyklinių reikmenų, tačiau ar to pakanka?

Pastangų ir išteklių reikalauja ne tik apsirūpinimas visomis mokyklinėmis priemonėmis: apranga, kuprine, pieštukais ir visais kitais svarbiais „dalykėliais“. Daugiausia nerimo kelia nežinomybė dėl to, kaip seksis vaikui bendrauti su mokytoja ir bendraklasiais, ar mokės įveikti sunkumus ir nesėkmes, ar mokykla jam bus džiugus ir šviesus gyvenimo tarpsnis.

Tėvų padrąsinimas, gera sava tėvų patirtis mokykloje, namiškių dėmesys, bei dalyvavimas mokyklos gyvenime teigiamai veikia vaiko pasiekimus, požiūrį į mokyklą. Vaikas kuria savo vertybių sistemą pagal tai, ką mato esant vertinga jo tėvams.

Jau ikimokyklinukas susiduria ne tik su tėvų auklėjimu, vertybių sistema, jų raidą , emocinį augimą įtakoja ir seneliai, auklėtojai, vėliau ir mokytojai, kiti vaikui artimi asmenys. Dažniausiai tokia vaiko patirtis tik padeda augti, tvarkytis su užplūstančiomis emocijomis. Kartais tėvams stinga tam tikro pajėgumo tvarkytis su kasdienybėje taip svarbiais dalykais, jiems tada kaip tik padeda kiti vaiką prižiūrintys asmenys. Tačiau ir tokiu atveju pagrindinė atsakomybė lieka tėvams, juk tėvystės kartais reikia mokytis.

Mokykloje reikalingi įvairūs gebėjimai, kaip išlavėjusi kalba, koordinuotas judėjimas, savęs suvokimas ir savigarba, labai svarbi elementari savikontrolė, susivaldymas, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiai. Vaikas mokyklai turi būti ruošiamas ne tik vasarą prieš mokyklą. Kiekvieni vaiko augimo ir vystymosi metai bei visas ugdymo ir auklėjimo procesas yra svarbus vaiką ruošiant mokyklai.

Kad, pavyzdžiui, pirmokėlis galėtų mokykloje jaustis ramiai, saugiai, pasitikėtų savimi, jis turi gebėti:
• Orientuotis erdvėje: mokyklos patalpose, žinoti kelią į mokyklą ir namo ir kt., žinoti, kur sąsiuvinio lapo kampas, kraštas, vidurys, kairė ir dešinė, viršus ir apačia, ir pan.
• Orientuotis laike: suvokti metų sandarą, savaitės struktūrą, dienotvarkę, suprasti laiko tėkmę (valandos, minutės, rytas ir vakaras, savaitgalis, atostogos ir kt.).
• Pasirūpinti savimi: apsirengti ir persirengti, laiku nueiti į tualetą, tinkamai tvarkyti savo asmeninius daiktus, sutvarkyti darbo vietą, mokėti paprašyti pagalbos, kai nepavyksta susitvarkyti pačiam.

Būdamas tarp kitų vaikų, pirmokas gauna mažiau suaugusiųjų pagalbos ir yra mažiau kontroliuojamas nei darželyje ar namie. Todėl svarbu, kad jis:
• Suvoktų ir gerbtų savo ir kitų vaikų asmenines ribas. Tokio amžiaus vaikai dažniau linkę elgtis spontaniškai, jiems sunku valdyti savo impulsus, todėl neretai erzina vienas kitą, užkabinėja, mušasi, gali pasisavinti svetimą daiktą.
• Suprastų taisyklių svarbą ir stengtųsi jų laikytis. Vaikas turi mokėti sulaukti savo eilės, nes ne į kiekvieną veiklą bus įtrauktas tada, kai to nori, o mokytojo skirtas užduotis turės atlikti nurodytu metu.
• Turėtų gebėti išbūti ilgą laiką apsuptas kitų bendraamžių, toleruoti tam tikrus neišvengiamus nepatogumus dėl netyčinio kitų vaikų elgesio (prisilietimo, stumtelėjimo ir pan.).
• Mokėtų dalytis suaugusiųjų dėmesį. Vaikas turi susitaikyti, kad negali gauti viso mokytojo dėmesio ir nuolat būti dėmesio centre. Žinios ir pasiekimai ne visuomet bus norimu laiku pastebėti, įvertinti.
• Gebėtų toleruoti nesėkmę.

Keičiant klasę ar mokyklą, vaikui tenka prisitaikyti ne tik prie fizinės aplinkos pokyčių, bet taip pat prie naujų klasės draugų, kitokios klasės kultūros. Be to, reikia susipažinti, užmegzti ryšius su naujais mokiniais, atrasti savo vietą bendraklasių grupėje. Nors klasiokai yra to paties biologinio amžiaus, vis dėlto labai skiriasi jų emocinė, protinė, fizinė branda ir interesai. Todėl net ir tuomet, kai vaikas toliau mokosi su buvusiais bendraklasiais, dėl prasidėjusios paauglystės ir skirtingos brendimo spartos klasėje vyksta anksčiau buvusių santykių pokyčiai, dėl kurių reikia iš naujo prisitaikyti grupėje.

Kitas svarbus moksleivių gyvenimo pokytis – nauji mokytojai, keliantys skirtingus reikalavimus pamokose, dirbantys skirtingu stiliumi, naudojantys skirtingus vertinimo būdus. Mokiniams tenka užmegzti ryšį su skirtingais žmonėmis ir prisitaikyti prie jų asmenybių skirtumų, požiūrio į vaikų elgesį.

Psichologiškai ruošiant vaiką jam būtina sudaryti sąlygas dirbant patirti sėkmę, ugdyti jo vidinę motyvaciją išmokti naujų dalykų. Mokymosi procesui reikia daug pastangų ir valios. Derėtų vaiką skatinti darbą padaryti iki galo, kad padaręs jaustų pasitenkinimą. Padėti vaikui „išbūti“ susidūrus su nesėkme, galima būtų pasakyti, kad sunkumas yra laikinas dalykas.

Kartais tėvai vaikui perkelia arba į jį projektuoja savo įsivaizduojamas arba patirtas baimes, susijusias su mokykla. Reikia nepamiršti, kad vaikai labai smalsūs, jie mėgsta pasiklausyti, apie ką tarpusavyje kalbasi suaugusieji, taip pat vyresni broliai ar seserys. Išgirstus dalykus jie gali interpretuoti savaip, pasitelkdami jiems vis dar labai būdingą simbolišką, magišką mąstymą, ir susidaryti neteisingų išankstinių prielaidų, nuostatų apie mokyklą, arba imti bijoti to, ko net nesugalvotum, kad galima bijoti.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai pažįsta pasaulį, tobulėja per žaidimus. Mokykloje jie pereina prie veiklos, kuri reikalauja atsakomybės – reikia ką nors išmokti, įsiminti, parodyti, atlikti kolektyvines užduotis. Ateidamas iš namų, saugios aplinkos, kiekvienas vaikas atsineša ir skirtingą bendravimo patirtį, santykių šeimoje modelį.

Mokytojai kalba apie vaikų adaptaciją mokykloje, koks tai procesas, kiek jis trunka?

Adaptacija- tai procesas, kurio metu mokinys bando prisitaikyti prie naujos aplinkos ( naujos mokyklos, jos taisyklių, naujų klasės draugų, mokytojų). Paprastai adaptacija trunka 4-6 savaites, tačiau gali užtrukti ir ilgiau. Adaptacijos metu dauguma mokinių patiria su mokymusi ir bendravimu susijusių sunkumų. Juos dažniau kamuoja nerimas, liūdesys, vaikai gali jaustis vienišesni. Šiuo metu mokiniai skundžiasi sudėtingesniais santykiais su bendraamžiais, dažnesniais mokykliniais kivirčais. Tuo metu vaikas ieško naujų draugų, stengiasi pritapti, neišsiskirti, nuolat save kontroliuoja. Grįžus namo įtampa atslūgsta, prasiveržia visą dieną kauptos emocijos, vaikas pasidaro piktas, irzlus.

Sunkiausiai adaptaciją išgyvena uždari, drovūs vaikai. Jie nėra linkę patys aktyviai ieškoti naujų pažinčių ir draugystės. O buvimas vienam, nuošalyje nuo bendraklasių kelia įtampą. Adaptacinį laikotarpį išgyvena ne tik pirmokai, bet ir penktokai, atėję mokytis į pirmą gimnazijos klasę, visi pakeitę mokyklą ar klasę mokiniai.

Tam, kad vaikas lengviau adaptuotųsi naujoje aplinkoje, svarbi, ne tik mokytojų, bet ir tėvų pagalba. Todėl, mieli tėveliai, nusiteikite dalyvauti mokyklos gyvenime – šventėse, renginiuose, projektinėje veikloje, susirinkimuose, nes tai labai svarbi vaiko dalis.

Vaikui einant iš klasės į klasę, tėvų dalyvavimo pobūdis jo mokykliniame gyvenime kinta, bet vis dėlto išlieka svarbus ir reikšmingas visais mokyklinio gyvenimo etapais.

Su kokiais dažniausiai sunkumais susiduria vaikai ir jų tėvai mokykliniu laikotarpiu?

Tėvai turėtų žinoti, kad neretai vaiko nesėkmių, pasireiškiančių mokykloje, priežastys susijusios ne tik su mokykla, o su vaiko savijauta šeimoje, šeimos narių tarpusavio santykiais, joje vykstančiais pokyčiais. Kadangi vaikas lanko arba nelanko mokyklą, vaiko sunkumus pastebi ne tik tėvai. Mokykliniu laikotarpiu dažniausiai atsiranda padidinto nerimo požymių, elgesio problemų, sutrinka vaiko miegas, tampa sunku susikaupti, daugelis skundžiasi galvos, pilvo skausmais, virškinimo sutrikimais.

Atsirandančius sunkumus galima būtų suskirstyti pagal amžiaus grupes. Visi minėti negalavimai gali pasireikšti įvairaus amžiaus vaikams. Pradinukams daugiau būdinga elgesio, padidinto nerimo problemos, kartais jiems sunku dar atsiskirti nuo tėvų. Didesnieji turi daugiau sunkumų kaip pritapti klasėje, čia jau prasideda pirmieji mokyklos nelankymai. Gimnazistai dažniausiai turi nuotaikos problemų, atsisako eiti į mokyklą, sunku susikaupti mokslams. Visose amžiaus grupėse mokiniai gali turėti mokymosi sunkumų.

Vaikų mokymosi sunkumų priežastys:
• Emocinės problemos (vaikas išgyvena depresiją, netektį).
• Santykiai šeimoje (tėvų skyrybos, šeimoje naujagimis, nesutaria su tėvais ir kita).
• Santykiai mokykloje (įtempti santykiai su klasės draugais ar mokytojais).
• Žemas intelektas (vaikas tiesiog negabus).
• Mokymosi negalės (lemiamos įvairių subtilių nervų sistemos funkcijų sutrikimų).

Kaip tuos sunkumus spręsti?

Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jis pats sunkumus pastebi. Vyresnieji jau patys bando ieškoti išeities. Iš tiesų nemaža problema informacinių technologijų vartojimo saikas.

Visuomet sakau, kad racionali dienotvarkė, tvarkingas miegas, mityba, fizinė veikla, pakankama tėvų emocinė savijauta yra pirmieji vaistai sunkumams įveikti. Didžiajai daliai tėvų tai banali tiesa, tačiau, kaip tą praktiškai įgyvendinti nėra taip paprasta. Todėl kartais tenka tėvams mokytis patiems, kartais visai šeimai ieškoti pagalbos. Kadangi vaikai greitai auga, vaikai keičiasi, gali „išaugti“ sunkumus. Tačiau šiuo „išaugimu“ nevisada verta pasikliauti, nes sunkumai keičia tik išraišką. Su kuo pradinėse klasėse nepavyko susitvarkyti, paauglystėje gali pasirodyti su dideliu trenksmu.Yra patarlė „Lenk medį kol jaunas“, taip ir čia svarbu pastebėti ir padėti įveikti vaiko sunkumus, kol jis mažas.

Ko palinkėtumėte moksleiviams ir jų tėveliams mokslo metų pradžios proga?

Kiekvieni mokslo metai atneša kažką naujo. Vaikams, tėvams, mokytojams linkiu geros sveikatos, pagarbos vieni kitiems, gero bendradarbiavimo, pasidžiaugti mokykliniais metais.

Vaiko psichologinis paruošimas mokyklai

Lina Maročkienė, vaikų ir paauglių psichiatrė

Sveiki, mielieji!

Esu Lina Maročkienė, vaikų ir paauglių psichiatrė.
Vasara bėga greitai. Vos už kelių dienų – rugsėjis, kai lydėsime savo vaikus į mokyklą. Mokykla kiekvieno mūsų gyvenime atlieka ypatingą vaidmenį, ji turi didelę įtaką mūsų asmenybės augimui, vertybių bei nuostatų formavimuisi, požiūriui į gyvenimą.
Tinkamas psichologinis vaiko paruošimas, tėvų padrąsinimas, namiškių dėmesys bei dalyvavimas mokyklos gyvenime teigiamai veikia vaiko pasiekimus, požiūrį į mokyklą. Vaikas kuria savo vertybių sistemą pagal tai, ką mato esant vertinga jo tėvams.
Todėl šiandien kviečiu daugiau sužinoti apie tai, kaip paruošti vaiką mokyklai.
Ir, žinoma, linkiu kad Jūsų vaikui mokykloje būtų gera, kad jis atrastų ten daugybę įdomių ir vertingų dalykų.

Kodėl svarbu pasiruošti mokyklai?

Daugelio mūsų gyvenime vykstančių dalykų sėkmė priklauso nuo pasiruošimo. Nuo to,  kaip vaikas bus pasiruošęs psichologiškai, kiek turės žinių, daug priklausys ir jo tolesni mokymosi rezultatai. Psichologiškai paruoštas vaikas turės daugiau pasitikėjimo savimi, sugebės geriau kontroliuoti savo elgesį ir tikėtina, jog daug labiau norės eiti į mokyklą ir mokytis.

Kaip tėveliai turėtų ruošti vaiką mokyklai?

Artėjantys mokslo metai kelia nerimą daugeliui tėvų. Visi žino, kad mokyklinukui reikia nupirkti ne tik kuprinę. Tačiau labai svarbu ir tai padaryti laiku. Tam, kad vaikas jaustųsi gerai artėjant mokslo metų pradžiai, mokyklos reikmenis kartu su juo reikėtų pirkti ne paskutinėmis vasaros dienomis. Būsimiems pirmokams, o ir vyresniems reikia laiko pabūti su naujais daiktais, juos pačiupinėti, pasidžiaugti, „parepetuoti“ mokyklą. Taip vaikui kyla įvairiausių klausimų, įsivaizdavimų susijusių su būsima mokykla, formuojasi tinkamas nusiteikimas.

Labai svarbu tėvams atsakyti į vaiko klausimus, kalbėtis su juo, galbūt papasakoti savo mokyklinių metų istorijų, paruošti psichologiškai. Namiškių padrąsinimas ir dėmesys teigiamai veikia vaiko požiūrį į mokyklą  ir  jo pasiekimus.

Mokykloje reikalingi įvairūs gebėjimai, tokie kaip išlavėjusi kalba, koordinuotas judėjimas, savęs suvokimas ir savigarba, savikontrolė, susivaldymas, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiai. Šie gebėjimai turi būti ugdomi ne tik vasarą prieš mokyklą. Kiekvieni vaiko augimo ir vystymosi metai bei visas ugdymo ir auklėjimo procesas yra svarbus vaiką ruošiant mokyklai. Psichologiškai ruošiant vaiką jam būtina sudaryti sąlygas dirbant patirti sėkmę, ugdyti jo vidinę motyvaciją išmokti naujų dalykų. Mokymosi procesui reikia daug pastangų ir valios. Derėtų vaiką skatinti darbą padaryti iki galo, kad padaręs jaustų pasitenkinimą, padėti vaikui „išgyventi“ susidūrus su nesėkme, įtikinant, kad sunkumas yra laikinas dalykas, galbūt papasakoti kokią nors istoriją. Paprastai vaikai mėgsta klausytis įvairių pasakojimų, prašo juos papasakoti dar kartą.

Mokykloje vaikui reikės susitaikyti, jog daugelį dalykų teks daryti prieš savo norą – „pirmiausia pamokos, paskui žaidimai“. Kad šio „norų tramdymo“ jau būtų išmokta, prieš mokyklą reikėtų dažniau tai  praktiškai taikyti namuose. Vaikas turi turėti jo amžiui tinkančių pareigų, darbų, kuriuos atlikęs jis gali užsiimti jo mėgstama veikla. Kaip pavyzdys galėtų būti knygos skaitymas, būtinų kasdienos darbų atlikimas, o po to žaidimas kompiuteriu ir t.t.

Vaiką derėtų mokyti pačiam susitvarkyti tualeto reikalus. Tiek dažnas lakstymas į tualetą, tiek visiškas atsisakymas naudotis tualetu mokykloje nėra gerai. Tai glaudžiai susiję su vaiko emocine būsena.

Kaip išmokyti vaiką mokyklai reikalingų įgūdžių?

Mokymuisi reikėtų išnaudoti kasdienio šeimos gyvenimo situacijas. Labai svarbu, kad mokymasis vyktų natūraliai ir būtų smagus. Nereikėtų  persistengti skatinant didaktinius pokalbius ir užverčiant vaiką užduotimis – taip jis gali prarasti norą mokytis. Labai griežtų ir kontroliuojančių tėvų vaikai neretai sunkiau sukaupia dėmesį ir priešiškai reguoja į mokyklą. Galėtų pagelbėti trumpa atmintinė tėvams:

  • Mokykite vaiką apsirengti, nusirengti, susidėti savo rūbus (šio įgūdžio prireiks po kūno kultūros pamokų).
  • Pratinkite vaiką užbaigti pradėtą darbą bei kruopščiai jį atlikti.
  • Skatinkite susitvarkyti savo darbo vietą (pasibaigus vienai pamokai reikės greitai pasiruošti kitai).
  • Pratinkite išklausyti kalbantį žmogų (tai padės įsiklausyti į mokytojos aiškinimą bei skelbiamą užduotį).
  • Mokykite vaiką orientuotis erdvėje (kairė, dešinė, kairės pusės apačia, viršus ir pan.). Taip bus lengviau orientuotis sąsiuvinyje ir vadovėlyje.
  • Kelionių, išvykų metu stebėkite įvairius užrašus, tarkite raides, skiemenis, žodžius, dainuokite.
  • Skaičiuokite (kiek vaikas mato medžių, namų, mašinų….), lyginkite ko yra daugiau, ko mažiau.
  • Pratinkite skirti kairę ir dešinę puses (vaikai dažnai painioja rankas, nežino į kurią pusę suktis).
  • Klausinėkite vaiko “kodėl?“,  tegul jis atsako „todėl, kad…“.  Prašykite atsakyti pilnais sakiniais (tai padės rašant rašto darbus).
  • Mokykite naudotis žirklėmis
  • Mokykite dirbti su popieriumi. Parodykite, kad norimą figūrą galima iškirpti ir lapo krašte, ne tik viduryje.
  • Skatinkite vaikus kurti pasakojimus, juos iliustruoti piešiniais. Mokykite deklamuoti eilėraščius išraiškingai, aiškiai, neskubant.
  • Leiskite vaikui pasidžiaugti naująja kuprine, rašymo priemonėmis bei kitais mokyklai skirtais daiktais. Tegu vaikas mokosi juos susidėti ir vėl išimti iš kuprinės. Taip rugsėjo mėnesį vaikas daugiau dėmesio galės skirti kitiems dalykams.
  • Įpratinkite vaiką saugiau elgtis gatvėje, parodykite saugiausią kelią į mokyklą.
  • Nepamirškite fizinės veiklos, judėjimas padeda atpalaiduoti kūną po įtemptos veiklos.

Ar reikia iš anksto moksleivius pratinti ruoštis mokyklos rutinai, anksčiau ryte keltis, visada laiku eiti miegoti?

Likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios reikėtų vaiką pratinti prie būsimos dienotvarkės. Pirmiausiai derėtų sureguliuoti svarbiausius fiziologinius poreikius, kaip miegą, mitybą, vaiko saugumą. Miego, mitybos laiką reikėtų kuo priartinti prie būsimos mokslo metų dienotvarkės. Taip vaikui bus lengviau adaptuotis mokykloje, vaikas bus linksmesnis, norės eiti į mokyklą. Gera, aiški dienotvarkė visada padeda sutvarkyti iškilusias nedideles elgesio ir emocines problemas.

Ar pasiruošimas mokyklai reikalingas tik būsimiems pirmokams?

Po ilgų vasaros atostogų mokyklinę veiklą prisiminti reikia ir vyresniems, jiems galioja tie patys, anksčiau išvardinti patarimai. Tik šiuo atveju patarčiau daugiau su vaiku kalbėtis apie jų draugus, vaiko vietą draugų tarpe, konkurenciją, susidūrimą su agresija, savitvardos įgūdžius kolektyve, pripažinimą. Per didelis susirūpinimas tik mokslo pasiekimais, vaikui kelia didelę įtampą. Ją nuima mėgiama veikla, mokslo draugų ratas. Gerai nusiteikę vaikai geriau mokosi, domisi įvairiais dalykais.

Kaip nuspręsti, ar vaikas pasirengęs mokyklai? Kaip įvertinti jo kompetencijas, nuostatas, savarankiškumo įgūdžius?

Pradinio ugdymo pirmą klasę vaikas pradeda lankyti, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 7 metai. Pradinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau, jei vaikas tokiam ugdymui subrendęs. Amžius yra svarbus, bet ne vienintelis subrendimo mokyklai veiksnys. Visi vaikai vystosi pagal tam tikrus dėsningumus, tačiau skirtingų vaikų raidos tempai gali būti labai įvairūs. Dažniausiai septynmetis jau moka paklusti kitam suaugusiam asmeniui, kai šalia nėra tėvų ir mokėti elgtis didesnėje vaikų grupėje. Vaikas turi būti pajėgus suvokti, kad jo reakcijos sukelia kitų reakcijas. Svarbiausi požymiai, rodantys vaiko brandumą mokyklai:

  • Socialinė-emocinė branda: mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti su kitais žmonėmis (vaikais ir suaugusiais), laikytis taisyklių. Vaikas turėtų mokėti pasakyti svarbiausią asmeninę informaciją (vardą, pavardę, adresą), žinoti šeimos sudėtį, ką dirba jo tėvai. Jis turi būti tiek savarankiškas, kad galėtų pats apsitarnauti (nueiti į tualetą, persirengti, pavalgyti). Taip pat – būti pajėgus atsiskirti nuo tėvų keletui valandų ir saugiai jaustis kitų žmonių draugijoje. Vaikas turi gerai save vertinti Pasitikintys savimi vaikai nori imtis naujos veiklos, nes tiki, kad jiems pavyks, ne taip jautriai reaguoja į nesėkmes, nepasisekus iš pirmo karto, vėl mėgina. Vaikas turi pajėgti susikaupti ir išklausyti nurodymus bei atlikti užduotį iki galo. Socialiai ir emociškai brandus savo amžiui vaikas gali susivaldyti, kai yra piktas, nepatenkintas ar patyręs nesėkmę – jis žino, kad nepriimtina muštis, rėkti, gadinti daiktus. Jis neverkia vos tik kas nutinka ir nėra pernelyg drovus. Toks vaikas moka prisitaikyti prie kitų, palaukti savo eilės. Jis domisi aplinkiniais, supranta kitų jausmus ir moka į juos reaguoti, pripažįsta kitų žmonių teises.
  • Intelektinė branda: reikalingų mokymuisi pažintinių gebėjimų išlavėjimas, bendros žinios. Vaikas žino nemažai įvairių žodžių, gali papasakoti savo įspūdžius, kuria istorijas. Aiškiai taria daugumą kalbos garsų. Jam suprantama skaičių sąvoka, tokios daiktų savybės kaip dydis, svoris, spalva. Vaikas įsimena dainelių žodžius, eilėraščius. Samprotauja, daro išvadas, pastebi daiktų panašumus ir skirtumus, gali klasifikuoti juos pagal formą, spalvą, dydį, moka pasakyti formų ir spalvų pavadinimus. Skiria garsus, atpažįsta raides, gali kai kurias jų, bent jau savo vardo, parašyti.
  • Nuostata tapti mokiniu. Vaikas nori mokytis, suvokia save kaip būsimą mokinį, aktyviai domisi pasauliu, smalsauja, klausinėja, mėgsta vartyti knygas, prašo paskaityti, domisi raidėmis.
  • Vaiko sveikata ir fizinis pajėgumas. Turi būti pakankamai išlavėję vaiko judesiai, gera pirštų-riešo motorika bei akių-rankų koordinacija. Vaikas turėtų gerai kopijuoti linijas, figūras, spalvindamas laikytis kontūrų, taisyklingai laikyti pieštuką.

Psichiatrai

Gydytojai psichiatrai įvertina paciento būklę ir siūlo reikalingas individualias konsultacijas, pokalbius, medikamentinį gydymą. Teikia psichologinę pagalbą šeimai. Taip pat atlieka profilaktinius patikrinimus, reikalingus vairuotojo pažymai išduoti.