Endoskopiniai tyrimai: kodėl nereikia jų bijoti

Gydytojas gastroenterologas Rolandas VaicekauskasSveiki, esu Rolandas Vaicekauskas, „Northway“ medicinos centro gydytojas gastroenterologas. Pastaruoju metu daugėja užleistų žarnyno ligų formų. Daugeliu atveju liga būtų nustatyta ankstyvoje stadijoje, jeigu kiekvienas kartą per metus profilaktiškai pasitikrintų sveikatą. Tačiau profilaktiniam patikrinimui nepakanka padaryti elektrokardiogramą ir atlikti kraujo tyrimus. Jei yra žarnyno diskomforto simptomų – būtina ištirti žarnyną. Patys tiksliausi yra endoskopiniai tyrimai, tai yra vidaus organų apžiūra iš vidaus, naudojant šiam tyrimui pritaikytus prietaisus – endoskopus. Jų metu apžiūrima ir įvertinama organo, jo gleivinės būklė. Endoskopiniai virškinamojo trakto organų tyrimai atliekami greitai ir tiksliai, jie pasižymi net 98–100 proc. diagnostiniu tikslumu. Endoskopinis virškinamojo trakto ištyrimas būtinas, kad nustatyti tikslią diagnozę, skirti efektyviausią gydymą ir pasiekti geriausių gydymo rezultatų. Tačiau apie šiuos tyrimus sklando daug įvairiausių gandų, žmonės dažnai jų bijo ir stengiasi išvengti. Todėl šiandien atsakysiu į klausimus, kurie rūpi dažnam pacientui. Tikiuosi, mano atsakymai įtikins, kad endoskopinių tyrimų bijoti tikrai nereikia.

Kokie tyrimai yra dažniausiai atliekami diagnozuojant virškinimo organų susirgimus?

Prieš parenkant tyrimo planą svarbiausias yra išsamus pokalbis su pacientu apie jo jaučiamų simptomų pobūdį esamu metu ir praeityje. Juo remiantis kiekvienam pacientui individualiai yra parenkamas laboratorinių ir instrumentinių tyrimų planas. Pagrindiniai instrumentiniai tyrimai taikomi virškinimo organų ligoms diagnozuoti – tai pilvo organų sonoskopija, viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopija ir storosios žarnos endoskopija (kitaip – kolonoskopija).

Kas yra endoskopinis viršutinės virškinimo trakto dalies tyrimas ir kolonoskopija?

Specialiu endoskopu atliekamas endoskopinis viršutinės virškinamojo trakto dalies tyrimas – tai tyrimas, kurio pagalba galima apžiūrėti stemplę, skrandį ir dalį dvylikapirštės žarnos. Tuo tarpu kolonoskopija – tai tyrimas, kurio metu specialiu šiam tyrimui pritaikytu endoskopu apžiūrima apatinė mūsų virškinamojo trakto dalis (storoji žarna).

Dėl kokių priežasčių šie tyrimai yra atliekami?

Virškinamojo trakto viršutinės dalies endoskopija atliekama esant skausmams ar nemaloniems pojūčiams viršutinėje pilvo dalyje, kai nepadeda prieš tai skirtas gydymas, esant „pavojaus“ simptomams (naujai atsiradę simptomai vyresniems nei 50-55 metų, kitiems šeimos nariams buvęs skrandžio ar stemplės vėžys, svorio mažėjimas, kraujavimas, progresuojantis sutrikęs ir skausmingas ryjimas, neaiški geležies deficitinė anemija, lėtinis vėmimas, pilve yra čiuopiamos masės arba yra padidinti limfmazgiai, gelta). Šis tyrimas taip pat rekomenduojamas kai pacientas skundžiasi sutrikusiu ir skausmingas ryjimu, esant atsinaujinančiai ir besitęsiančiai gastroezofaginio refliukso ligai, neaiškios priežasties pykinimui ir vėmimui, aktyviam ir lėtiniam kraujavimui, geležies trūkumui, kai kitais radiologiniais tyrimais yra diagnozuoti patologiniai dariniai. Tyrimas taip pat atliekamas ir gydymo tikslais.

Kolonoskopija gali būti atliekama profilaktiškai (storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa), kaip kontrolinis tyrimas sergant uždegimine žarnų liga, po pašalintų polipų ir storosios žarnos vėžio, uždegiminės žarnų ligos išplitimo vertinimui. Tyrimas taip pat atliekamas esant aktyviam ir lėtiniam kraujavimui (neaiški geležies deficitinės anemijos priežastis), lėtiniams neaiškios priežasties pilvo srities nusiskundimams (pvz. lėtinis viduriavimas), labai staigiai pakitus tuštinimosi pobūdžiui (vidurių užkietėjimas su kitais „pavojaus“ požymiais kaip svorio mažėjimas, mažakraujystė, kraujas išmatose) ar esant patologiniams dariniams diagnozuotiems kitais radiologiniais tyrimais.

Tiek virškinamojo trakto viršutinės dalies endoskopija, tiek kolonoskopija gali būti atliekami ir gydymo tikslais.

Kaip šie tyrimai atliekami ir kaip jiems pasiruošti?

Prieš atliekant tyrimus kiekvienas pacientas individualiai supažindinamas su tyrimo eiga, informuojamas apie galimus nemalonius pojūčius ir veiksmus, kuriais galima iki minimumo juos sumažinti. Tyrimo atlikimo eigai didelę reikšmę turi ligonio pasitikėjimas gydytoju, kvalifikuoto gydytojo tyrimo metodika. Kadangi tai specifinis tyrimas, labai svarbi jį atliekančio gydytojo patirtis – kuo kokybiškiau bus atliktas tyrimas, tuo geriau bus galima įvertinti patologinius pakitimus. Ruošiant pacientą šiems tyrimams, visada informuojama apie galimas komplikacijas bei gaunamas raštiškas jo sutikimas. Pacientui atsisakius, tyrimas neatliekamas.

Prieš atliekant tyrimą rekomenduojama mažiausiai 6 valandas iki procedūros nieko nevalgyti, o tiems žmonėms kuriems skrandžio turinio evakuacija yra sulėtėjusi rekomenduotina nevalgyti dar ilgiau. Ryte su nedideliu kiekiu vandens galima išgerti vartojamus vaistus (pvz. dėl padidinto kraujo spaudimo). Sergant cukriniu diabetu tyrimą reikėtų atlikti anksti ryte, kitais atvejais reikalinga koreguoti vaistų skyrimo laiką. Jeigu pacientas vartoja kraujo krešumą veikiančius vaistus (aspiriną, klopidogrelį), įvertinant trombozės riziką, prieš atliekant kolonoskopiją, rekomenduojama 5 dienas jų nevartoti.

Taip pat prieš atliekant kolonoskopiją labai svarbus yra žarnyno paruošimas tyrimui. Dažniausiai paruošimas vyksta dieną prieš procedūrą – yra geriami specialus tirpalai žarnyno išvalymui. Jei kolonoskopija atliekama po pietų, rekomenduojama pusę tirpalo kiekio išgerti vakare, o kitą pusę – labai anksti ryte (tyrimo dieną).

Daugelis ligonių bijo endoskopinių tyrimų dėl nemalonių pojūčių, ar galima jų išvengti?

Atmesti svetimkūnį – natūralus žmogaus refleksas. Žmonių jautrumas yra skirtingas. Vieni turi taip stipriai išreikštą vėmimo refleksą, kad pradeda žiaukčioti net valydamiesi dantis, jei per giliai kyšteli šepetuką. Kiti lengvai toleruoja tokius pojūčius. Toks jautrumas įgimtas, kaip ir skausmo slenkstis. Bet kuriuo atveju prieš endoskopinį viršutinės virškinamojo trakto dalies tyrimą pacientams yra atliekama vietinė ryklės nejautra purškiant į burną lidokaino aerozolį. Kai kurie pacientai nepagrįstai bijo šių tyrimų, bet juos ištveria nesunkiai, o yra tokių, kurie visai nebijo, vykdo visas komandas, bet jų vėmimo refleksas iš tiesų labai stiprus ir jiems šį tyrimą atlikti yra sudėtingiau. Tokiems žmonėms taikoma trumpa intraveninė anestezija. Ši bendra narkozė trunka vos kelias minutes, naudojami vaistai, kurie veikia labai trumpai ir neturi nemalonių pašalinių poveikių.

Kolonoskopija – ne tik nemalonus, bet kartais ir skausmingas tyrimas. Skausmingumo laipsnis priklauso nuo paciento žarnyno anatomijos – žarnos gali turėti vingių ir kilpų, taigi jas gali būti sunkiau praeiti. Endoskopo judėjimą žarnomis gali apsunkinti ir sąaugos, susidariusius po pilvo ertmės operacijų. Tačiau šiais laikais šis tyrimas visada atliekamas bendros intraveninės anestezijos būklėje, taigi, pacientas nieko nejaučia.

Noriu dar kartą pabrėžti, nors endoskopiniai tyrimai gali atrodyti nemalonūs, tačiau jie būtini, kad liga būtų nustatyta kaip galima anksčiau ir sėkmingai gydoma. O nemalonūs pojūčiai šių tyrimų metu šiais laikais maksimaliai nuslopinami medikamentų pagalba.

Ką galima diagnozuoti, atliekant šiuos tyrimus?

Atliekant viršutinės virškinamojo trakto dalies endoskopiją galima diagnozuoti tiek gerybinius, tiek piktybinius susirgimus, o taip pat įsitikinti, kad nėra patologijos. Iš gerybinių susirgimų grupės paminėčiau stemplės erozijas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijas ir opas, įvairaus pobūdžio skrandžio gleivinės uždegiminius pokyčius ir t.t. Taip pat galima diagnozuoti piktybinius -onkologinius susirgimus.

Atliekant kolonoskopiją dažniausiai yra diagnozuojami polipai, rečiau divertikulai, storosios žarnos vėžys, uždegiminės žarnų ligos ir t.t. Be vizualinio vertinimo, papildomai yra atliekama biopsija, kuri siunčiama patologui.

Koks endoskopinis gydymas gali būti taikomas?

Atliekant šiuos tyrimus gali būti taikomas labai įvairus gydymas. Tai labai priklauso nuo specialisto kvalifikacijos bei įrangos techninių galimybių. Dažniausi endoskopiniai gydymo metodai būtų šie: storosios žarnos polipų šalinimas, skrandžio polipų, priešvėžinių darinių ir ankstyvo skrandžio vėžio šalinimas, spindžio susiaurėjimų išplėtimas, stentavimas, kraujavimų stabdymas, svetimkūnių iš stemplės šalinimas.

Ar šie tyrimai yra saugūs?

Taip šie tyrimai yra saugūs, ypač jeigu atliekami tik diagnostikos tikslais, komplikacijų tikimybė labai maža. Komplikacijų dažnis virškinamojo trakto viršutinės dalies endoskopijos metu – 0,1 proc., o kolonoskopijos – 0,3 proc. Gydymųjų endoskopijų komplikacijų dažnis kiek didesnis, jo dydis priklauso nuo gydymo metodo pobūdžio.

Ar alkoholinius gėrimus galima vartoti saugiai?

Gydytoja gastroenterologė Arida Buivydienė

Vis daugėjant kalbų apie sveiką gyvenimo būdą, dažnas mūsų sau pažadame pradėti gyventi sveikiau: neberūkyti, daugiau judėti, sveikiau maitintis… Tačiau ir toliau dažniausiai nevengiame prie sveikos vakarienės pasimėgauti vyno taure. Tad kaipgi dėl alkoholio vartojimo – ar galima jį vartoti saugiai, nekenkiant savo sveikatai? Apie tai kalbamės su medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytoja gastroenterologe dr. Arida Buivydiene.

1. Ar yra kažkoks alkoholio kiekis, kuris nekenkia sveikatai?

Pasaulinė sveikatos organizacija apibrėžia 3 alkoholio vartojimo ribas – mažai rizikingą, pavojingą ir žalingą sveikatai. Kiekis matuojamas santykiniais alkoholio vienetais, kurių vieną sudaro stiklelis (40-50 ml) stipraus alkoholinio gėrimo, taurė (150-200 ml) vyno, bokalas (400-500 ml) 4-5 proc. stiprumo alaus. Rizikingu laikomas vartojimas, kada moteris išgeria daugiau kaip 14 SAV, o vyrai – daugiau kaip 21 SAV per savaitę. Didesni kiekiai atitinkamai daro alkoholio vartojimą pavojingu ir žalingu sveikatai.
Tačiau šios rekomendacijos taikytinos tik visiškai sveikiems žmonėms. Jei sergama lėtinėmis kepenų ar kasos ligomis, ar turimas genetinis polinkis vystytis priklausomybėms, net mažiausias alkoholio kiekis yra nesaugus.

2. Kodėl alkoholis vadinamas „tyliuoju žudiku“?

Visų pirma todėl, nes alkoholis skatina progresuoti daugelį tylių lėtinių ligų. Dažnai net neįtariama, kad jomis sergama. Tai virusinis B ir C hepatitas, kasos pažeidimai. Vartojant alkoholį šios ligos progresuoja labai sparčiai. Taip pat alkoholis veikia nervų sistemą. Organizmas ilgainiui pripranta prie nedidelių alkoholio kiekių ir reikia vis didesnės dozės tam pačiam efektui pasiekti. O didinant dozę, didinamas ir galimas žalingas alkoholio poveikis organizmui, taip pat priklausomybės atsiradimo tikimybė.

3. Kokios grėsmės tyko alkoholinius gėrimus vartojant per dažnai ir per gausiai? Kokius organus alkoholis pažeidžia dažniausiai ir stipriausiai?

Pacientai į gydytojus kreipiasi dažnai su jau toli pažengusia liga – kepenų ciroze, kurios priežastis – ne tik virusiniai B ir C hepatitai, bet ir alkoholis. Tai pasakytina ne tik apie vyrus, bet ir apie moteris, tai darbingo amžiaus žmonės, ir jų amžius nuolat jaunėja. Pasak statistikos, net apie 50 proc. alkoholio sąlygotų mirčių nulemia alkoholinė kepenų liga. Pagrindinis šią ligą sukeliantis veiksnys yra alkoholis, todėl atsisakius šio žalingo įpročio, jos būtų galima visiškai išvengti.
Taip pat labai dažnai pažeidžiama kasa. Labai pavojingas ūmus kasos uždegimas, galintis iš karto baigtis mirtimi. Tačiau jis dažnai vystosi nebyliai. Iš pradžių pažeidžiama kasa, kasos latake susidaro akmenys, kasa nyksta, vystosi cukrinis diabetas ir jo sukeliamos komplikacijos.
Taip pat didėja ir įvairių lokalizacijų vėžio rizika. Kadangi, kaip minėjau, alkoholis yra nuskausminanti medžiaga, tad vartodamas jį, žmogus mažiau jaučia ir nekreipia dėmesio į nedidelius skausmus. Jeigu jam ką nors skauda, jis tą skausmą numalšina alkoholiu. Taip uždelsiama laiku kreiptis į medikus, o kai kreipiamasi, dažnai būna sunku bepadėti.

4. Ar atsisakę alkoholinių gėrimų, galime būti ramūs dėl savo sveikatos?

Atsisakyti alkoholio, esant bet kokiam sveikatos sutrikdymui, yra labai naudinga, nes tikrai nemažai pakitimų yra grįžtami. Tačiau, kad sveikata sutrikdyta, sužinoti galima tik ją pasitikrinus. Pavyzdžiui, kepenų pažeidimai pradeda vystytis nuo paprasto kepenų suriebėjimo, vėliau jos randėja, kietėja, ir tik po to išsivysto kepenų cirozė, kai procesas jau negrįžtamas. Tad iš tiesų yra laiko, kada galima sustoti, kad organas nebūtų pažeistas negrįžtamai.

5. Ką galėtumėte patarti skaitytojams, kad jie būtų sveikesni?

Raudono vyno taurė vakare – tikrai nebus mano patarimas. Aš patarčiau susirasti širdžiai mielą laisvalaikio leidimo būdą, kuris atpalaiduotų, nuimtų dienos įtampą ir stresą. Taip pat pasiūlyčiau pasižiūrėti į vaikus – kaip jie linksminasi, ir patiems prisiminti, kad nebūtina vien tik sėdėti prie stalo, bet galima ir kitaip draugų būryje smagiai ir įdomiai leisti laisvalaikį.

Gastroenterologai

Gastroenterologija – tai mokslas apie virškinimo sistemos (stemplės, skrandžio, žarnų, kasos, kepenų) ligas.

Gydytojas gastroenterologas – virškinimo organų ligų gydytojas, diagnozuojantis ir gydantis  virškinimo organų ligas, kurių dažniausios – skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, gastroezofaginio refliukso liga (GERL), lėtinis gastritas, dirgliosios žarnos sindromas, vidurių užkietėjimas (obstipacija), įvairios kilmės hepatitas, kraujavimas iš virškinamojo trakto, tulžies pūslės akmenligė, skrandžio ir storosios žarnos polipai ir kt.

„Northway“ medicinos centre Vilniuje gastroenterologai diagnozuoja ir gydo ūmias ir lėtines stemplės, skrandžio, žarnyno, išangės, kasos, kepenų, tulžies pūslės ligas, atlieka pilvo organų echoskopinius tyrimus. Moderniu japonišku endoskopu atliekami endoskopiniai stemplės, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos tyrimai. Taip pat atliekamos kolonoskopijos storosios žarnos ištyrimui. Prireikus paimama biopsija, kuri reikalinga vėžinėms ląstelėms nustatyti.

Virškinimo sutrikimai ir skrandžio bei virškinamojo trakto ligos tampa vis dažnesne problema.  Nejudrus gyvenimo būdas, valgymas paskubomis, netinkamas produktų pasirinkimas, nuolatinis stresas ir įtampa didina besiskundžiančiųjų jais gretas.

Skrandžio endoskopija (fibrogastroskopija) – moderniausias ir informatyviausias tyrimas, kai gydytojas gastroenterologas specialiu prietaisu gali apžiūrėti stemplę, skrandį, dvylikapirštę žarną. Endoskopiniai tyrimai yra labai informatyvūs, kadangi virškinamasis traktas apžiūrimas iš vidaus, matomas padidintas žarnyno vaizdas, gleivinė. Šių tyrimų metu gydytojas gastroenterologas gali pamatyti opas, polipus, divertikulus (žarnyno sienelės išsigaubimus), taip pat navikus. Gydytojas gastroenterologas taip pat  gali paimti biopsinę medžiagą ir ją ištirti mikroskopu. Taip nustatomas, pavyzdžiui, mikroskopinis kolitas, kurio plika akimi pamatyti negalima, o histologinis vaizdas (audinių ištyrimas per mikroskopą) tai parodo.

Endoskopinių tyrimų metu gydytojai gastroenterologai gali ne tik pasitikslinti diagnozę, bet  ir atlikti tam tikras gydomąsias procedūras, pavyzdžiui, pašalinti polipus ir pan.

Skrandžio ir žarnyno ligos

Opaligė – tai lėtinė pasikartojanti liga, kuriai paūmėjus atsiranda dvylikapirštės žarnos ar skrandžio opa. Paviršinės skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinės žaizdelės vadinamos erozijomis. Jeigu pažeidimas gilesnis, susidaro gleivinės žaizda – opa. Pagrindiniai opaligės simptomai – pykinimas, vėmimas, rėmuo, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kuris apibūdinamas kaip deginantis, graužiantis ar alkio skausmas. Kai skrandžio skausmas yra pastovus, palengvėja pavalgius, tačiau praėjus  kelioms valandoms po valgio vėl atsinaujina, galima įtarti, kad tai –  dvylikapirštės žarnos opa. Šiai ligai taip pat dažnai būdingas skausmas dėl kurio atsibundama naktį. Kai skrandžio skausmas nėra pastovus, ir maistas jo nenuramina, o paaštrina, dažniausiai tai  – skrandžio opa. Verta atkreipti dėmesį, jog funkcinės dispepsijos sindromas, kuris yra labai dažnas, gali pasireikšti tokiais pat simptomais. Tik endoskopinis skrandžio tyrimas padeda nustatyti tikslią diagnozę.

Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) – tai būklė, kai dėl skrandžio turinio refliukso (t.y. patekimo į stemplę) pažeidžiama stemplės gleivinė ir (ar) kiti organai (pvz. gerklė, bronchai), ir (arba) dėl šio refliukso sukeltų simptomų pablogėja gyvenimo kokybė. GERL vis labiau plinta visame pasaulyje, ypač ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Liga pasireiškia tipiškais simptomais: deginimu už krūtinkaulio, atpylimais rūgščiu skrandžio turiniu, diskomforto pojūčiu, skausmu viršutinėje pilvo dalyje. Rekomenduojama pirmiausia keisti mitybos įpročius (reguliariai maitintis, neprisivalgyti prieš miegą), nerūkyti, turint viršsvorį – mažinti kūno masę. Tačiau tik specialistas gali nuspręsti, kokius tyrimus būtina atlikti  ir koks gydymas reikalingas.

Dirgliosios žarnos sindromas – funkcinis virškinamojo trakto sutrikimas, kurį lydi pilvo skausmai ar diskomfortas (pūtimas ir t.t.), susijęs su pakitusiu tuštinimųsi. Ši liga yra gana paplitusi – ja serga apie 23% suaugusiųjų žmonių. Ligos priežastys nėra visai aiškios, tačiau žinoma, kad dirglios žarnos sindromo pradžiai ir eigai didelę reikšmę turi persirgtos žarnyno ar skrandžio ligos, infekcijos, psichiniai ir socialiniai veiksniai, stresas, nuolatinis psichologinis diskomfortas, chirurginės intervencijos, antibiotikų vartojimas, neracionali mityba. Dirglios žarnos sindromo gydymas pradedamas nuo žarnyno spazmus mažinančių vaistų, kurie atpalaiduoja lygiuosius žarnyno raumenis ir neleidžia atsirasti žarnyno spazmams. Taip sumažėja skausmas ir susireguliuoja tuštinimosi dažnis. Gydymo efektas pasiekti vaistus rekomenduojama vartoti mažiausiai 2-4 savaites. Ilgalaikis efektas gaunamas vaistus vartojant 3 mėnesius. Kartais reikalingas ilgalaikis gydymas ne tik virškinamąjį traktą, bet ir nervų sistemą veikiančiais vaistais. Labai svarbu ir tinkama dieta bei pakankamas skysčių vartojimas. Skirti efektyviausią gydymą, o taip pat pateikti individualias rekomendacijas gali tik gydytojas.

Vidurių užkietėjimas (obstipacija) – tai retas, sunkus arba nevisavertis tuštinimasis. kai normaliai ir racionaliai maitindamasis žmogus tuštinasi rečiau kaip kas 48 valandas arba tuštinasi kelis kartus per dieną po nedaug kietų išmatų ir po tuštinimosi nejaučia palengvėjimo. Vidurių užkietėjimas gali būti tam tikrų nervų sistemos, endokrininių ar žarnyno susirgimų simptomas. Nepavykus išsiaiškinti konkrečios priežasties, vadinamas funkciniu vidurių užkietėjimu. Žarnyno funkcionavimui labai svarbi yra tinkama  dieta, vien tik jos korekcija gali būti veiksminga nesunkiam vidurių užkietėjimui gydyti. Patartina maitintis reguliariai, tuo pačiu metu, nepersivalgyti, gerti pakankamai skysčių ir valgyti daug augalinės ląstelienos turinčio maisto (juoda duona, daržovės, vaisiai ir pan.). Taip pat labai svarbu daugiau judėti. Rekomenduojamas pilvo masažas, gydomoji mankšta. Tik  minėtas natūralios priemonės neveiksmingos, skiriami vidurius laisvinantys vaistai, kuriuos geriausiai parinks gydytojas gastroenterologas.

Hepatitas – ūminis ar lėtinis kepenų uždegimas, kurį gali sukelti virusai, plintantys tiek per rankas (hepatitas A, E), tiek per kraują (hepatitas B, C, D), alkoholis ir kitos hepatotoksinės medžiagos, vaistai. Kartais kepenų uždegimas pasireiškia labai ūmiai (gelta, skausmai dešinėje pašonėje, karščiavimas, pykinimas, vėmimas, tamsus šlapimas), tačiau dažnai lėtiniu hepatitu sergantis žmogus nieko nejaučia, kol nepasireiškia toli pažengusios kepenų ligos – cirozės komplikacijos: kraujavimas iš išsiplėtusių stemplės venų, ascitas (skysčio kaupimasis pilvo ertmėje), sąmonės sutrikimas. Hepatitas ir kepenų cirozė diagnozuojami atliekant kraujo tyrimus, vidaus organų ultragarsinį tyrimą, stemplės ir skrandžio endoskopinį tyrimą bei kepenų biopsiją. Reikalingus tyrimus ir gydymą gali paskirti tik specialistas – gydytojas gastroenterologas.

Virškinimo sistemos anatomija

Virškinimo sistemos anatomija

Mouth – burna
Esophagus – stemplė
Liver – kepenys
Stomach – skrandis
Gallbladder – tulžies pūslė
Large intestine (colon) – storoji žarna
Small intestine – plonoji žarna
Rectum – tiesioji žarna

Skrandžio endoskopija (fibrogastroskopija)

Skrandžio endoskopija (fibrogastroskopija) – moderniausias ir informatyviausias būdas, įgalinantis gydytoją specialiu prietaisu apžiūrėti stemplę, skrandį, dvylikapirštę žarną. Šio tyrimo metu gydytojas gali paimti biopsiją, diagnozuoti esančias ligas, nustatyti diagnozę.

Tyrimui reikalingas specialus pasiruošimas. Prieš fibrogastroskopijos tyrimą rekomenduojama nevalgyti ir negerti 5-6 val. Jei tyrimo metu bus taikoma intraveninė nejautra, o tyrimas atliekamas ne nuo pat ryto, visą dieną negalima valgyti ir gerti. Jei vartojami kraujospūdį mažinantys vaistai, juos būtina išgerti ryte su gurkšneliu vandens.

Gastroenterologai

Gastroenterologai diagnozuoja ir gydo ūmias ir lėtines stemplės, skrandžio, žarnyno, išangės, kasos, kepenų, tulžies pūslės ligas, atlieka pilvo organų echoskopinius tyrimus.

Moderniu japonišku endoskopu atliekami endoskopiniai stemplės, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos tyrimai. Taip pat atliekamos kolonoskopijos storosios žarnos ištyrimui. Prireikus paimama biopsija, kuri reikalinga vėžinėms ląstelėms nustatyti.

Skrandžio ir žarnyno ligos

Opaligė – tai lėtinė pasikartojanti liga, kai skrandžio ar dvylikapirštės žarnos gleivinėje periodiškai atsiranda opos. Pagrindinės susirgimo priežastys: Helicobacter pylori infekcija, tam tikrų medikamentų vartojimas (pvz. aspirinas, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo), stresas. Pagrindinis opaligės simptomas – viršutinės pilvo dalies skausmas nakties metu: nevalgius (dvylikapirštės žarnos opaligės atveju), arba pavalgius (skrandžio opaligės atveju). Verta atkreipti dėmesį, jog funkcinės dispepsijos sindromas, kuris yra labai dažnas, gali pasireikšti tokiais pat simptomais. Tik endoskopinis skrandžio tyrimas gali galutinai atsakyti į šį klausimą.

Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) – tai būklė, kai dėl skrandžio turinio refliukso (t.y. patekimo į stemplę) pažeidžiama stemplės gleivinė ir (ar) kiti organai (pvz. gerklė, bronchai), ir (arba) dėl šio refliukso sukeltų simptomų pablogėja gyvenimo kokybė. GERL vis labiau plinta visame pasaulyje, ypač ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Liga pasireiškia tipiškais simptomais: deginimu už krūtinkaulio, atpylimais rūgščiu skrandžio turiniu, diskomforto pojūčiu, skausmu viršutinėje pilvo dalyje. Žmogus gali pats sau padėti – keisti mitybos įpročius (reguliariai maitintis, neprisivalgyti prieš miegą), nerūkyti, jei turi viršsvorį – mažinti kūno masę. Tačiau tik specialistas gali nuspręsti, kokie vaistai reikalingi ir kokius tyrimus būtina atlikti.

Dirgliosios žarnos sindromas – funkcinis virškinamojo trakto sutrikimas, pasireiškiantis pilvo skausmais ar diskomfortu (pūtimu ir t.t.), susijusiais su pakitusiu tuštinimųsi. Ši liga yra gana paplitusi – serga 8-23% suaugusiųjų žmonių. Ligos priežastys nėra visai aiškios, tačiau žinoma, kad dirglios žarnos sindromo pradžiai ir eigai didelę reikšmę turi persirgtos žarnyno ligos, infekcijos, psichiniai ir socialiniai veiksniai, stresas, nuolatinis psichologinis diskomfortas, chirurginės intervencijos, antibiotikų vartojimas, neracionali mityba. Ligos prognozė gera, dažnai pakanka gydytojo paaiškinimo, kaip su šia liga tvarkytis. Kartais reikalingas ilgalaikis gydymas ne tik virškinamąjį traktą, bet ir nervų sistemą veikiančiais vaistais.

Vidurių užkietėjimas (obstipacija) – apibūdinamas kaip sunkus, retas tuštinimasis arba tuštinimasis, po kurio lieka nevisiško išsituštinimo pojūtis. Vidurių užkietėjimas gali būti tam tikrų nervų sistemos, endokrininių ar žarnyno susirgimų simptomas. Nepavykus išsiaiškinti konkrečios priežasties, vadinamas funkciniu vidurių užkietėjimu. Žmogus gali sau padėti: daugiau judėdamas, gerdamas pakankamai skysčių, valgydamas augalinės ląstelienos turinčio maisto.

Hepatitas – ūminis ar lėtinis kepenų uždegimas, kurį gali sukelti virusai, plintantys tiek per rankas (hepatitas A, E), tiek per kraują (hepatitas B, C, D), alkoholis ir kitos hepatotoksinės medžiagos, vaistai. Kartais kepenų uždegimas pasireiškia labai ūmiai (gelta, skausmai dešinėje pašonėje, karščiavimas, pykinimas, vėmimas, tamsus šlapimas), tačiau dažnai lėtiniu hepatitu sergantis žmogus nieko nejaučia, kol nepasireiškia toli pažengusios kepenų ligos – cirozės komplikacijos: kraujavimas iš išsiplėtusių stemplės venų, ascitas (skysčio kaupimasis pilvo ertmėje), sąmonės sutrikimas. Hepatitas ir kepenų cirozė diagnozuojami atliekant kraujo tyrimus, vidaus organų ultragarsinį tyrimą, stemplės ir skrandžio endoskopinį tyrimą bei kepenų biopsiją. Reikalingus tyrimus ir gydymą gali paskirti tik specialistas – gastroenterologas.

Virškinimo sistemos anatomija

Virškinimo sistemos anatomija

Mouth – burna
Esophagus – stemplė
Liver – kepenys
Stomach – skrandis
Gallbladder – tulžies pūslė
Large intestine (colon) – storoji žarna
Small intestine – plonoji žarna
Rectum – tiesioji žarna

Skrandžio endoskopija (fibrogastroskopija)

Skrandžio endoskopija (fibrogastroskopija) – moderniausias ir informatyviausias būdas, įgalinantis gydytoją specialiu prietaisu apžiūrėti stemplę, skrandį, dvylikapirštę žarną. Šio tyrimo metu gydytojas gali paimti biopsiją, diagnozuoti esančias ligas, nustatyti diagnozę.

Tyrimui reikalingas specialus pasiruošimas. Prieš fibrogastroskopijos tyrimą rekomenduojama nevalgyti ir negerti 5-6 val. Jei tyrimo metu bus taikoma intraveninė nejautra, o tyrimas atliekamas ne nuo pat ryto, visą dieną negalima valgyti ir gerti. Jei vartojami kraujospūdį mažinantys vaistai, juos būtina išgerti ryte su gurkšneliu vandens.