Mes Facebooke LinkedIn Mes G+ Youtube kanalas
EN LT RU

Kelias link džiugiosios žinios

Manoma, kad nevaisingumas paliečia maždaug kas šeštą septintą šeimą. Ši situacija nėra būdinga vien Lietuvai, ji aktuali ir daugeliui tiek besivystančių, tiek ir išsivysčiusių pasaulio šalių. Šie bendri skaičiai pasauliniu mastu gana stabilūs jau apie 50 metų, tačiau keičiasi nevaisingumo priežasčių pasiskirstymas. „Toks jau šiuolaikinio gyvenimo paradoksas – partneriai atideda šeimos planavimą vėlesniam laikui, siekia karjeros, nori užsitikrinti finansinę nepriklausomybę, įsigyti būstą, svajoja pagyventi sau, tačiau vėliau, jau būdami vyresnio amžiaus, susiduria su nevaisingumo problema ir būna priversti gana daug laiko, energijos ir finansų skirti tam, kad galėtų susilaukti vaiko“ – sako „Northway“ Vaisingumo centro gydytojas akušeris ginekologas Rolandas Žiobakas, su kuriuo kalbamės apie ne visuomet lengvą kelią link džiugiosios žinios.

Kada galima įtarti, kad jau yra problema ir metas kreiptis pagalbos į specialistus?

Nevaisingumas apibrėžiamas kaip negalėjimas pastoti per vienus metus, gyvenant reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojant jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių. Taigi į nevaisingumo specialistus reiktų kreiptis, kai, nesant akivaizdžių priežasčių, nepavyksta pastoti ilgiau nei metus. Jei moteris yra 35 metų arba vyresnė ar yra žinoma kokia nors aiški nevaisingumą galinti sukelti priežastis, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, endometriozė, kiaušintakių patologija, dubens organų operacijos, taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas, tai tirtis dėl nevaisingumo reiktų pradėti anksčiau, nepavykus pastoti 4–6 mėnesius. Taip pat nereikėtų laukti vienų metų, jei diagnozuoti vyro spermos pokyčiai, dėl kurių pastoti be pagalbinio apvaisinimo būtų neįmanoma.

Nuo ko viskas prasideda ir kaip parenkamas gydymo planas?

Negalinčios susilaukti vaikų poros ištyrimas pradedamas nuo detalaus pokalbio, padedančio išsiaiškinti abiejų partnerių buvusius ir esamus sveikatos sutrikimus, žalingus įpročius, gyvenimo būdo ir organizmo pokyčius, galinčius trukdyti pastoti. Be įprastos bendros ir ginekologinės apžiūros, moteris kryptingai ištiriama siekiant įvertinti ovuliaciją, atliekama vaisingumo funkcijai svarbių hormonų analizė, įvertinama skydliaukės funkcija, specialiais tyrimais nustatoma gimdos ertmės būklė, kiaušintakių pratekamumas ir funkcionalumas, padaromi tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų ir kt. Vyrui diagnozavus spermos kiekio ir (ar) judrumo pokyčius, rekomenduojama andrologo ar urologo konsultacija ir reikalingi tyrimai.

Kokiems etapams ir kokiam gydymo laikotarpiui vertėtų nusiteikti?

Norisi pabrėžti, kad, profesionaliai konsultuojant, visiškas nevaisingos poros ištyrimas gali būti atliktas per du moters menstruacinius ciklus, įskaitant ir invazines (chirurgines) procedūras, kurios gali būti atliekamos, kai reikia. Tam tikrais sudėtingais atvejais nevaisingumo ištyrimas gali užtrukti ir ilgiau.

Kokie galimi nevaisingumo gydymo metodai?

Gydymo planas parenkamas atsižvelgus į nustatytus nevaisingumą sukeliančius veiksnius. Iš esmės yra trys pagrindiniai gydymo būdai. Jei nevaisingumo priežastis – ovuliacijos sutrikimai, skiriamas medikamentinis vaisingumą atkuriantis gydymas (pvz., ovuliacijos indukcija). Jei ovuliacijos sutrikimas susijęs su moters nutukimu arba, atvirkščiai, kūno masės sumažėjimu (pvz., dėl nervinės anoreksijos), tai rekomenduojama keisti mitybą ir gyvenimo būdą, pasikonsultuoti su reikiamais specialistais. Tokie mitybos ir gyvenimo būdo įpročių pokyčiai, specifinių medikamentų ir papildų vartojimas gali užtrukti mėnesius ir metus. Šiuo atveju labai svarbus moters nusiteikimas ir valia siekti užsibrėžtų tikslų.

Antras gydymo būdas – chirurginis nevaisingumo priežasčių šalinimas (pvz., laparoskopiniu būdu dubenyje panaikinami endometriozės židiniai ir sąaugos), atliekamos kiaušintakių atkuriamosios operacijos, histeroskopija – gimdos patologijos gydymas: pašalinamos sąaugos, gimdos pertvaros, polipai ir miomos, praplečiamas gimdos kaklelis ir kt.), pašalinamos kiaušidžių cistos ir gimdos miomos.

Jei anksčiau minėti gydymo būdai nepadeda pastoti ir pagimdyti, rekomenduojamas trečias gydymo būdas – pagalbiniai apvaisinimo metodai, kai naudojamos priemonės, padedančios pastoti ne lytinių santykių metu (intrauterininė inseminacija ar apvaisinimas mėgintuvėlyje).

Reiktų atkreipti dėmesį, kad pagalbiniai apvaisinimo metodai rekomenduojami tais atvejais, kai per keletą metų nepavyksta pastoti pakoregavus gyvenimo būdą ir mitybą, atsisakius žalingų įpročių, išbandžius paskirtas medikamentines ir chirurgines gydymo priemones. Kita vertus, pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje gali būti rekomenduojamas kaip vienintelis veiksmingas nevaisingumo gydymo būdas, jei diagnozuoti vyro spermos sutrikimai, nekoreguojama moters kiaušintakių patologija, endometriozė ar jei yra minėtų sutrikimų derinių. Labai svarbus veiksnys, lemiantis gydymo trukmę ir gydymo būdo pasirinkimą, yra nevaisingos poros, ypač moters, amžius. Kaip ir buvo minėta anksčiau, 35 metų ir vyresnių moterų nevaisingumo ištyrimą ir gydymą reiktų pradėti, nepavykus pastoti per 6 mėnesius.