Svarbu ne tik tai, kada paauglė pirmą kartą apsilanko pas ginekologą, bet ir tai, kokią patirtį ji išsineša iš kabineto. Būtent pirmasis vizitas dažnai lemia, ar ateityje mergina drąsiai rūpinsis savo lytine sveikata, ar jausis laisvai kalbėdama jautriomis temomis ir ar reguliariai kreipsis į specialistą.

Kaip turėtų atrodyti pirmasis apsilankymas, kada reikalingas vaikų ar paauglių ginekologas ir kaip padėti paauglei jaustis saugiai, pasakoja medicinos centro „Northway“ Kaune gydytoja akušerė-ginekologė, vaikų ir paauglių ginekologė Laura Liubinienė.

Kada reikalingas pirmasis vizitas pas ginekologą

Jei mergaitė auga sveikai, neturi ginekologinių nusiskundimų, o brendimas vyksta sklandžiai, pirmąjį vizitą pas ginekologą dažniausiai rekomenduojama planuoti 13–15 metų amžiuje, praėjus maždaug metams po pirmųjų menstruacijų.

Vis dėlto mergaitėms ginekologas gali būti reikalingas ir anksčiau. Į gydytoją verta kreiptis, jei pastebite:

• pilvo apačios ar tarpvietės skausmą;
• pakitusias išskyras;
• niežulį, deginimą ar kitą diskomfortą;
• menstruacijų ciklo sutrikimus;
• neįprastus brendimo pokyčius.

Ankstyva ginekologo konsultacija padeda laiku pastebėti galimus sutrikimus, atsakyti į rūpimus klausimus ir suteikia daugiau ramybės tiek mergaitei ar paauglei, tiek jos tėvams.

Pirmasis vizitas pas ginekologą nebūtinai reiškia apžiūrą

Vienas dažniausių tėvų ir paauglių klausimų – ar pirmasis vizitas pas ginekologą bus susijęs su apžiūra. Svarbu žinoti, kad dažniausiai pirmasis apsilankymas apsiriboja pokalbiu. Jo metu aptariami menstruacijų ciklo ypatumai, brendimas, higiena, organizmo pokyčiai ir kiti rūpimi klausimai.

Jei nėra nusiskundimų, apžiūra ginekologinėje kėdėje nėra būtina. Esant poreikiui gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, tačiau kiekvienu atveju sprendimas priimamas individualiai. Toks požiūris padeda sukurti saugią aplinką ir sumažina pirmojo vizito keliamą įtampą.

Ar pirmasis vizitas pas ginekologą yra skausmingas

Dažniausiai pirmasis vizitas pas ginekologą nėra skausmingas, nes jis dažniausiai prasideda nuo pokalbio, o ne nuo apžiūros ar tyrimų.

Ginekologas pirmojo vizito metu paprastai:

• išklauso nusiskundimus ar klausimus;
• aptaria menstruacijų ciklą;
• paaiškina brendimo eigą;
• pateikia rekomendacijas dėl higienos ir savijautos.

Svarbiausia, kad paauglė jaustųsi saugi, suprasta ir nepatirtų papildomo streso. Jei mergina jaučia stiprų nerimą, apžiūra gali būti atidėta vėlesniam laikui.

Kaip pasiruošti vizitui pas ginekologą

Pasiruošimas vizitui pas ginekologą prasideda nuo ramaus ir atviro pokalbio namuose. Tėvų palaikymas čia labai svarbus, nes padeda sumažinti nežinomybę ir sustiprina saugumo jausmą.

Prieš pirmąjį vizitą verta:

• paaiškinti, kad ginekologas rūpinasi sveikata, o ne vertina;
• paskatinti paauglę užduoti rūpimus klausimus;
• gerbti jos privatumą ir emocines ribas;
• pasiūlyti iš anksto užsirašyti klausimus.

Praktiniu požiūriu pirmąją konsultaciją rekomenduojama planuoti 10–20 menstruacijų ciklo dieną, maždaug savaitę po menstruacijų pabaigos. Prieš vizitą nereikėtų naudoti jokių gelių, kremų ar kitų priemonių tarpvietės srityje bei makštyje – pakanka apsiprausti šiltu vandeniu. Taip pat naudinga atsinešti menstruacijų ciklo kalendorių arba turėti šią informaciją programėlėje.

Jei planuojamas ultragarsinis tyrimas per pilvo sieną, į vizitą reikėtų atvykti su pilnesne šlapimo pūsle. Jei paauglė jau gyvena lytinį gyvenimą ir tyrimas atliekamas vaginaliniu davikliu, prieš tyrimą svarbu pasišlapinti.

Kaip vyksta vizitas pas ginekologą

Vizito pas ginekologą metu svarbiausia – paauglės savijauta. Gydytojas pirmiausia siekia sukurti pasitikėjimu grįstą ryšį, aiškiai paaiškinti vizito eigą ir atsakyti į visus klausimus.

Vizitas dažniausiai apima:

• pokalbį apie savijautą ir sveikatos istoriją;
• klausimus apie menstruacijas ir brendimą;
• rekomendacijas dėl higienos, gyvenimo būdo ar tolimesnių tyrimų.

Labai svarbu tai, kad kiekviena konsultacija planuojama individualiai. Jei paauglė jaučia nerimą, apžiūra gali būti atidėta. Svarbiausias tikslas – kad po pirmojo vizito pas ginekologą mergina jaustųsi išgirsta, suprasta ir saugi.

Ar galima pas ginekologą eiti su vienu iš tėvų

Taip – į konsultaciją galima atvykti kartu su mama ar kitu patikimu suaugusiuoju, ir tai dažnai rekomenduojama, ypač pirmojo vizito metu.

Artimo žmogaus buvimas padeda paauglei jaustis saugiau, sumažina įtampą ir leidžia drąsiau kalbėti apie rūpimus klausimus. Tėvai taip pat gali padėti prisiminti svarbią informaciją ar užduoti papildomų klausimų.

Vis dėlto svarbu atsižvelgti į paauglės poreikius. Kai kurios merginos jaučiasi drąsiau dalį konsultacijos pabūti vienos su gydytoju. Tokia galimybė visuomet gali būti aptarta ir pritaikyta individualiai.

Svarbiausia – kad vizito pas ginekologą metu būtų kuriama saugi, pagarbi ir pasitikėjimu grįsta aplinka, kurioje paauglė jaustųsi išgirsta ir suprasta.

Kada būtina kreiptis į ginekologą nedelsiant

Nors profilaktinis vizitas pas ginekologą yra svarbus, yra situacijų, kai delsti nereikėtų. Į gydytoją būtina kreiptis, jei pasireiškia:

• stiprus ar pasikartojantis pilvo apačios skausmas;
• neįprastos išskyros iš makšties;
• pakitęs išskyrų kvapas, spalva ar kiekis;
• niežulys, deginimas ar kitas diskomfortas lytinių organų srityje;
• kraujavimas ne menstruacijų metu;
• labai gausios, retos ar itin skausmingos menstruacijos;
• įtariama trauma, lytinė prievarta ar kiti skubūs sveikatos sutrikimai.

Tokiais atvejais ginekologo konsultacija padeda kuo greičiau nustatyti priežastį ir parinkti tinkamą pagalbą.

Ar vaikų ginekologas gali konsultuoti be apžiūros

Taip, ir dažnai būtent taip vyksta pirmasis vizitas pas vaikų ar paauglių ginekologą. Pirmiausia kuriamas pasitikėjimas, aptariami klausimai ir tik tada, jei reikia, sprendžiama dėl tolimesnių veiksmų.

Toks konsultacijos principas padeda sumažinti baimę ir leidžia paauglei į gydytoją žiūrėti kaip į specialistą, kuris padeda, o ne kelia papildomą stresą.

Menstruacijos: kas yra normalu, o kada verta sunerimti

Pirmosios menstruacijos dažniausiai prasideda 10–15 metų amžiuje, o pats brendimas paprastai prasideda anksčiau – apie 8–13 gyvenimo metus. Pirmaisiais metais menstruacijų ciklas gali būti nereguliarus, ir tai dažniausiai yra natūralu.

Įprastai:

• menstruacijų ciklas trunka 24–38 dienas;
• menstruacijos trunka 4–8 dienas.

Vis dėlto į ginekologą verta kreiptis, jei menstruacijos yra labai gausios, labai skausmingos, trikdo kasdienę veiklą, sukelia silpnumą ar visai išnyksta. Tokiais atvejais svarbu įvertinti, ar nėra kitų sveikatos sutrikimų.

Kaip pasirinkti vaikų ar paauglių ginekologą

Jei ieškote vaikų ar paauglių ginekologo, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į gydytojo kompetenciją, bet ir į gebėjimą užmegzti ryšį su jauna paciente. Pirmasis vizitas dažnai lemia, kaip mergaitė ar paauglė jausis ateityje rūpindamasi savo sveikata.

„Northway“ medicinos centruose dirbantys ginekologai:

• turi patirties dirbant su vaikais ir paauglėmis;
• geba jautriai ir aiškiai bendrauti apie intymią sveikatą;
• kuria saugią, ramią ir pasitikėjimą stiprinančią aplinką;
• kiekvieną situaciją vertina individualiai.

Toks požiūris padeda užtikrinti, kad pirmasis vizitas pas ginekologą būtų ne keliantis įtampą, o padedantis suprasti savo kūną ir drąsiau rūpintis sveikata ateityje.

Jei svarstote apie pirmąjį vizitą ar norite pasitarti su specialistu, kviečiame registruotis konsultacijai jums patogiu metu – mūsų komanda pasirūpins, kad vizitas būtų sklandus, aiškus ir komfortiškas.

Konsultacijos teikiamos „Northway“ medicinos centruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Kretingoje.

The post Pirmasis vizitas pas ginekologą paauglei: ką žinoti tėvams appeared first on NORTHWAY.

Medicinos centrų „Northway“ gydytojai akušeriai-ginekologai pabrėžia, kad šlapimo nelaikymas nėra normalus procesas, su kuriuo reikia susitaikyti. Tai – gydoma būklė. Yra daugybė veiksmingų, moterims pritaikytų sprendimų, kurie leidžia sugrįžti į visavertį gyvenimą.

Kas yra šlapimo nelaikymas?

Šlapimo nelaikymas yra būklė, kai dėl sutrikusios šlapimo pūslės kontrolės nevalingai išteka šlapimas. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais: nuo nedidelio šlapimo nutekėjimo kosint ar čiaudint iki staigaus ir stipraus noro šlapintis, kai nespėjama pasiekti tualeto. Ši problema nėra trumpalaikė ir nepraeina savaime. 

Kokios yra šlapimo nelaikymo rūšys?

Yra kelios pagrindinės šio sutrikimo rūšys:​

• Įtampos (stresinis) šlapimo nelaikymas. Jis pasitaiko dažniausiai ir pasireiškia šlapimo nutekėjimu fizinio krūvio metu, pavyzdžiui, kosint, čiaudint, juokiantis, sportuojant, judant ar keliant sunkius daiktus. Ši problema dažniausiai susijusi su dubens raumenų silpnumu ir vargina daug moterų.
• Dirglioji šlapimo pūslė. Tai rečiau pasitaikantis sutrikimas. Dėl dirglios šlapimo pūslės atsiranda staigus ir stiprus noras šlapintis, nespėjama nueiti iki tualeto, šlapinimasi dažnai, taip pat ir nakties metu. Šis tipas dažniausiai būna susijęs su amžiaus, įvairiais neurologiniais pakitimais.
• Mišrus šlapimo nelaikymas. Šiuo atveju pasireiškia tiek įtampos, tiek dirgliosios šlapimo pūslės simptomai.​

Kokios dažniausios šlapimo nelaikymo priežastys?

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai pasitaikančios:​

• Dubens raumenų silpnumas, nusileidimas. Šie šlapinimąsi kontroliuojantys raumenys gali susilpnėti dėl ​nėštumo, gimdymo, menopauzės, taip pat dėl amžiaus pokyčių. Su amžiumi senėjant visi organai slenka žemyn fiziologiškai kiekvienam žmogui, tad pasikeitus tiek gimdos, tiek šlapimo pūslės bei mažojo dubens organų padėčiai atsiranda šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu.
• Hormoniniai pokyčiai. Menopauzės metu sumažėjęs estrogenų kiekis gali paveikti šlaplės audinius, sumažindamas jų elastingumą ir funkcionalumą.​
• Šlapimo takų infekcijos. Jos gali sudirginti šlapimo pūslę, sukeldamos stiprų norą šlapintis ir net šlapimo nelaikymą.​
• Neurologiniai sutrikimai. Tokios ligos kaip išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga ar insultas, įvairios stuburo ligos, gali sutrikdyti nervinius signalus, atsakingus už šlapinimosi kontroliavimą.
• Tam tikri vartojami vaistai. Diuretikai, raminamieji ar raumenis atpalaiduojantys vaistai gali padidinti šlapimo gamybą arba sumažinti jo kontrolę.
• Gyvenimo būdo veiksniai. Nutukimas, rūkymas, lėtinis kosulys ar sunkus fizinis darbas gali padidinti spaudimą pilvo srityje ir prisidėti prie šios problemos.

Ar šlapimo nelaikymas pasireiškia po gimdymo ir postmenopauzės?

Taip, nes gimdymo ir postmenopauzės metu silpnėja dubens raumenys ir mažėja audinių elastingumas.

Kokie simptomai rodo šią problemą?

Šio sutrikimo simptomai priklauso nuo jo tipo ir priežasčių. Dažniausi simptomai:​

• Nevalingas šlapimo nutekėjimas. Šlapimo kiekis – nuo kelių lašų iki didesnio, ypač esant fiziniam krūviui.
• Staigus ir stiprus noras šlapintis, galintis kilti net nesant pilnai pūslei.
• Dažnas šlapinimasis. Šlapinamasi dažniau nei įprastai, taip pat ir nakties metu.​

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Jei moteris jaučia, kad pasikeitė šlapinimosi įpročiai, šlapimo nelaikymas pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, sukelia diskomfortą ar riboja socialinį aktyvumą, būtina kreiptis į savo ginekologą, kuris įvertins
būklę, parinks tinkamiausią gydymą ar nukreips pas uroginekologijoje besispecializuojantį specialistą. Specialistas padės nustatyti priežastį ir parinks tinkamiausią gydymo strategiją.

Nereikėtų laukti, kol ši problema taps rimta kliūtimi darbui, aktyviam gyvenimo būdui ar santykiams su partneriu – kuo anksčiau kreipsitės, tuo efektyvesnis bus gydymas. Geras gydytojas ginekologas visada įsiklausys į Jūsų poreikius, simptomus ir pasiūlys Jums tinkamiausią individualizuotą sprendimą.

Kaip nustatomos šlapimo nelaikymo priežastys?

Tikslioms priežastims nustatyti svarbus atviras pokalbis. Todėl konsultacija pradedama nuo išsamios apklausos. Vertinami pacientės nusiskundimai, gyvenimo kokybė, simptomų dažnis, jų pasireiškimo situacijos. Tuomet atliekama klinikinė apžiūra ir, esant poreikiui, papildomi tyrimai:

• Bendras šlapimo tyrimas, leidžiantis įvertinti, ar tai ne šlapimo takų infekcija.
• Echoskopija, kurios metu vertinama šlapimo pūslės ir aplinkinių organų būklė.
• Urodinaminiai tyrimai, atliekami, norint detaliau įvertinti šlapimo pūslės funkciją.

Gydymo planą gydytojas sudaro remdamasis surinkta anamneze ir visų šių tyrimų duomenimis.

Šlapimo nelaikymo gydymas

Šlapimo nelaikymo priežastys gali būti įvairios, o gydymo metodų yra daug, todėl kiekvienai pacientei, kuri skundžiasi dėl diskomforto, sprendimas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į simptomų sunkumo laipsnį, moters amžių, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą.

Pratimai ir sveika gyvensena

Įtampos šlapimo nelaikymą galima sumažinti stiprinant dubens raumenis. Ypač naudingi specialūs Kėgelio pratimai, kuriuos galima atlikti savarankiškai namuose ir kurie turėtų būti pirmasis žingsnis, mėginant spręsti šią problemą. Taip pat rekomenduojama kontroliuoti svorį, atsisakyti rūkymo ir alkoholio, pasirūpinti subalansuota mityba taip išvengiant vidurių užkietėjimo.

Pažangi lazerio terapija

Šlapimo nelaikymo gydymas lazeriu – tai viena moderniausių ir mažiausiai invazinių procedūrų, taikomų šios problemos sprendimui. Lazerinė terapija tinkama tiek profilaktikai, tiek esant lengvam ar vidutinio sunkumo šlapimo nelaikymui. Procedūros metu švelniai veikiami audiniai, skatinama kolageno gamyba, gerinamas jų tonusas ir elastingumas, o tai padeda atstatyti šlapimo pūslės atramą. 

Lazerinė procedūra yra neskausminga – pacientės gali jausti tik lengvą šilumos poveikį, perštėjimą ar maudimą. Procedūra trunka vos 15–20 minučių ir nereikalauja ilgo atsistatymo laikotarpio. Po jos negalima kelias dienas sportuoti, maudytis, turėti lytinių santykių. Visa tai – dėl infekcinių ligų pavojaus.

Priklausomai nuo šlapimo nelaikymo sunkumo, dažniausiai prireikia 1-3 procedūrų, o rezultatas pastebimas iš karto. Be to, ši procedūra padeda sumažinti makšties sausumą, atjaunina gleivinę ir ženkliai pagerina moters gyvenimo kokybę. Tai puikus sprendimas moterims, kurios nori išvengti chirurginių intervencijų. Gydymą lazeriu atlieka ilgametę patirtį turintys lazerinės ginekologijos specialistai.

PRP injekcijos – natūralus audinių atstatymas

Šlapimo nelaikymo gydymas PRP (trombocitais praturtinta plazma) injekcijomis – tai dar viena inovatyvi, minimaliai invazinė terapija. Procedūros metu specialiai paruošta pacientės kraujo plazma, kurioje gausu augimo faktorių ir trombocitų, suleidžiama į makšties gleivinę bei šlaplės erdvę. Tai skatina odos, kraujagyslių ir jungiamojo audinio regeneraciją – gerėja jo tonusas, drėgmė ir elastingumas.

Šis gydymo metodas ypač tinka moterims, kurioms pasireiškia šlapimo nelaikymas fizinio krūvio metu. Procedūra yra visiškai natūrali, saugi, tačiau efektas nėra ilgalaikis – ją rekomenduojama periodiškai kartoti.

Makšties gleivinę bei šlaplės erdvę siekiant sudrėkinti galima pasitelkti ir užpildų su hialurono rūgštimi injekcijas.

Intravaginalianiai žiedai (makšties pesarai) – alternatyva chirurgijai

Moterims, kurios šlapimo nelaiko dėl dubens organų nusileidimo, gali būti taikomas gydymas intravaginaliniais žiedais (pesarais). Tai minkšti medicininiai į makštį įdedami žiedai, kurie parenkami pagal moters anatomiją, nusileidimo laipsnį ir kitus individualius faktorius. Pesarai būna įvairių formų ir dydžių. Jie padeda išlaikyti tinkamą makšties ir šlapimo pūslės padėtį, greitai mažina simptomus ir užtikrina didesnį komfortą.

Intravaginaliniai žiedai rekomenduojami toms moterims, kurioms šlapimo nelaikymo simptomai yra stipriai išreikšti ir trukdo kasdienei veiklai (pvz., sportuoti, šokti ir pan.), tai pat, dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali būti taikomas chirurginis gydymas. Šis metodas efektyviai padeda valdyti simptomus, nesukelia diskomforto, o tinkamai prižiūrimi žiedai gali būti naudojami ilgą laiką.

TOT operacija – kai reikia ilgalaikio sprendimo

Jeigu šlapimo nelaikymas tampa jau rimta problema, ir konservatyvios priemonės nepadeda, gali būti atliekama pošlaplinio raiščio implantacijos (TOT, angl. tension-free vaginal tape) operacija. Tai minimaliai invazinė chirurginė procedūra, kurios metu padarius du labai mažus pjūvius kirkšnyse ir vieną – priekinėje makšties sienelėje, po šlaple įvedama speciali juostelė, padedanti užtikrinti jos tinkamą padėtį ir atramą. Tokiu būdu atkuriamas natūralus šlapimo sulaikymo mechanizmas.

Ar galima visiškai išgydyti šlapimo nelaikymą?

Taip, daugeliu atvejų įmanoma pasiekti žymų pagerėjimą ar net visišką pasveikimą, ypač jei taikomas kompleksinis gydymas ir pacientė bendradarbiauja su gydytoju.

Šiuolaikinė medicina siūlo įvairiapusius ir veiksmingus nevalingo šlapinimosi sprendimus – nuo prevencinių lazerinių procedūrų iki pažangių chirurginių intervencijų. Svarbiausia – neignoruoti pirmųjų simptomų ir nedelsti kreiptis pagalbos. Tik laiku kreipiantis į specialistus galima užkirsti kelią problemos progresavimui, išvengti operacijos ir grįžti į visavertį gyvenimą.

Kur kreiptis pagalbos dėl šlapimo nelaikymo?

Jei vargina nemalonūs simptomai ir norėtumėte gauti profesionalų šlapimo nelaikymo gydymą, kreipkitės į medicinos centrų „Northway“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gydytojus akušerius-ginekologus. Mūsų centrų specialistai, turintys ilgametę patirtį gydant šlapimo nelaikymą, atsakingai įvertins Jūsų individualią situaciją ir pasiūlys veiksmingą gydymo planą.

Neatidėliokite – kuo anksčiau kreipsitės, tuo greičiau galėsite vėl džiaugtis laisvu judėjimu, sportu, kelionėmis ir kasdieniu komfortu. Pasitarkite su gydytojais – šiandien egzistuoja daugybė šiuolaikinių ir veiksmingų sprendimų, leidžiančių pastebimai pagerinti gyvenimo kokybę.

The post Šlapimo nelaikymas: priežastys, simptomai ir gydymas appeared first on NORTHWAY.

Makšties kandidozę sukelia „Candida“ genties grybeliai, dažniausiai – mielinis grybelis „Candida albicans“. Įprastai jų randama burnoje, gerklėje, žarnyne ir makštyje. Tai – normali mikrofloros dalis, ji nesukelia jokių nepageidaujamų reiškinių. Esant palankioms sąlygoms, grybelis gali daugintis ir sukelia makšties infekciją. 

Medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje gydytoja akušerė-ginekologė Agnė Tarvydienė plačiau aptaria pienligės priežastis, simptomus, gydymą ir pataria, kaip jos išvengti. 

Pienligė: straipsnis trumpai

• Pienligė įprastai sukelia makšties gleivinės ir vulvos (išorinės moters lytinių organų dalies) dirginimą, intensyvų niežėjimą ir išskyras.
• Simptomai gali svyruoti nuo lengvo diskomforto iki skubaus gydymo reikalaujančios būklės. Savalaikis gydymas padeda užkirsti kelią kandidozės komplikacijoms.
• Atpažinti ligą padės patyrę medicinos centro „Northway“ ginekologai. Specialistai pasirūpins jūsų sveikata, nepaisant to, dėl kokių priežasčių atsirado susirgimas. 

Pienligės priežastys

Pienligė – įvairaus amžiaus moterų susirgimas. Sutrikus makšties mikroflorai, atsiranda palankios sąlygos grybeliams, jie gali daugintis ir sukelti infekciją.

Pienligė nėra priskiriama lytiškai plintančioms ligoms, tačiau dažniau pasireiškia lytiškai aktyvioms moterims. 

Kiekvienos moters makštyje natūraliai yra subalansuotas grybelių ir bakterijų mišinys. Tam tikros bakterijos, vadinamos gerosiomis makšties bakterijomis (laktobacilos), apsaugo nuo grybelių pertekliaus. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių ši pusiausvyra gali pasikeisti. Todėl dalis moterų bent kartą gyvenime pajaučia pienligės simptomus.

Makšties mikroflorą sutrikdyti ir grybelinės infekcijos vystymąsi paskatinti gali šios priežastys: 

• antibiotikų, naikinančių gerąsias makšties bakterijas, vartojimas;
• hormoniniai pokyčiai (ypač – kai padidėja estrogeno kiekis, vartojant SKT – sudėtines kontraceptines tabletes, nėštumo metu);
• medžiagų apykaitos sutrikimai (pavyzdžiui, cukrinis diabetas, imuninės sistemos ligos);
• netinkama higiena.

Stresas, protinė įtampa, peršalimas ar kitos infekcinės ligos gali taip pat susilpninti organizmo natūralią apsaugą intymioje srityje. Todėl gali išsivystyti grybelinė infekcija.

Pienligės simptomai 

Dažniausi pienligės požymiai susiję su nemaloniais pojūčiais. Pagrindiniai simptomai yra šie:

• pakitusios, bekvapės, gausios varškės konsistencijos makšties išskyros;
• deginimo pojūtis, patinimas vulvoje ir makšties srityje;
• skausmingi lytiniai santykiai;
• makšties sienelės įtrūkimai: jie gali atsirasti retais atvejais, kai liga – užleista.

Jeigu pastebėjote bent kelis iš minėtų simptomų, nedelskite ir atvykite į gydytojo akušerio-ginekologo konsultacijai.

Kaip diagnozuojama pienligė? 

Pienligei diagnozuoti paimamas makšties išskyrų tepinėlis. Tai – paprastas ir informatyvus tyrimas, leidžiantis nustatyti makšties mikrofloros sutrikimą.

Kai makšties kandidozė kartojasi, gali būti paimamas makšties išskyrų pasėlis iš makšties. Tokiu būdu specialistas išsiaiškina konkrečią grybelio rūšį ir nustato jautrumą vaistams. Pagal tai individualiai parenkamas gydomasis preparatas ir jo dozės. 

Pienligės gydymas 

Daugeliu atveju pienligės gydymas nėra sudėtingas. Sutrikus natūraliai makšties mikroflorai, moterų pienligė gydoma vaistais. Gydymui gali būti skiriami priešgrybeliniai vaistai. 

Ligos simptomai turėtų praeiti per savaitę, kai pacientė suvartoja gydytojo ginekologo paskirtą vaistų gydymo kursą. Kartu rekomenduojama vartoti probiotikus, kurie padeda palaikyti normalų makšties gerųjų bakterijų kiekį.

Jei simptomai nepraeina arba kartojasi (tai būdinga prieš kiekvienas mėnesines), reikėtų registruotis vizitui pas gydytoją akušerį-ginekologą.

Užsikrėtimas pienlige lytinių santykių metu

Makšties kandidozė nepriskiriama lytiškai plintančioms ligoms – pienlige neužsikrečiama lytinių santykių metu. Todėl įprastai gydyti partnerio vaistais nereikia.

Specialistai neturi tokių rekomendacijų, kad sergant pienlige būtina vengti lytinių santykių. 

Priešgrybelinių vaistų prireikia ir partneriui tais atvejais, kai pasireiškia pienligės požymiai, o susirgimas atsinaujina partnerei. 

Pienligė nėštumo metu

Makšties uždegimas pastojus, ypač trečiame trimestre, dažnai painiojamas su kitomis lytinėmis infekcijomis arba vaisiaus vandenų tekėjimu. 

Sutrikus natūraliai makšties mikroflorai ir hormonų pusiausvyrai, atsiranda nemalonaus kvapo išskyrų pagausėjimas, deginimo pojūtis, niežėjimas. 

Nėštumo metu palankios sąlygos grybeliams daugintis atsiranda dėl padidėjusio hormonų estrogeno ir progesterono kiekio. Grybelinė infekcija nėštumo laikotarpiu pasireiškia iki dešimties kartų dažniau nei įprastai.  

Tik gydytojai gali tiksliai diagnozuoti, ar susidūrėte su pienligės, ar kitos makšties infekcijos forma. Su kandidoze dažnai painiojama kito tipo infekcija, vadinama bakterine vaginoze.

Makšties uždegimai neretai atsiranda dėl įvairių priežasčių, kai diagnozuojami kiti susirgimai. Pavyzdžiui, chlamidiozė, trichomonozė, herpes infekcija, B grupės streptokoko sukeltas makšties gleivinės pažeidimas. 

Pienligė kartojasi? Svarbi makšties kandidozės profilaktika

Jei grybelinė makšties infekcija kartojasi, reikėtų pakeisti įpročius. Pienligė gali būti kontroliuojama, kai paisoma kelių taisyklių. Gydytoja A. Tarvydienė pabrėžia, kad profilaktiškai didžiausias dėmesys turi būti skiriamas išorinių lytinių organų intymiai higienai ir mitybai. 

Kaip išvengti pienligės: 

• derėtų pagalvoti, ar tinkamus prausiklius naudojate. Galbūt, būtent jie išbalansuoja makšties mikroflorą ir skatina ligą atsinaujinti. Tokiu atveju reikėtų naudoti tik specialius intymios higienos prausiklius;
• nedėvėti aptemptų rūbų bei apatinių;
• dėl susilaikančios drėgmės kasdieniuose įklotuose atsiranda grybelio dauginimosi rizika, todėl derėtų jų arba nenaudoti, arba dažnai keisti;
• vengti stresinių situacijų;
• sureguliuoti savo mitybą: riboti arba atsisakyti miltinių produktų, alkoholio, mažinti išgeriamos kavos, saldžių produktų kiekį.

Šios kasdienės higienos ir mitybos taisyklės padeda išlaikyti natūralų makšties mikrofloros balansą. Jeigu ligos simptomai vis dėlto pasireiškė – padės medicinos centro „Northway“ gydytojai ginekologai. Diagnozė nustatoma įprastos ginekologinės apžiūros metu, atlikus būtinus tyrimus. Kiekvienai pacientei individualiai paskiriamas efektyviausias gydymas. 

The post Pienligė (makšties kandidozė): simptomai, gydymas ir profilaktika appeared first on NORTHWAY.

Laparoskopija – tai operacija, kurios metu per kelis nedidelius – apie 5 mm diametro – pjūvelius pilvo sienoje, naudojant optinę sistemą ir itin plonus instrumentus, apžiūrima pilvo ertmė ir atliekami reikiami chirurginiai veiksmai. Pasak gydytojo, dažniausiai ginekologinių operacijų metu pakanka trijų mažų pjūvelių pilve – vieno bamboje ir dviejų pačioje pilvo apačioje. Kartais, atliekant sudėtingesnes operacijas, gali prireikti daugiau pjūvelių ir daugiau instrumentų, jie gali būti daromi aukščiau ir kiek didesni. Tačiau, bet kuriuo atveju, tai, kad po laparoskopinių operacijų nelieka sprindžio dydžio randų, o likę būna beveik nepastebimi, yra vienas didžiausių jų privalumų lyginant su laparotomijomis, kurių metu priekinėje pilvo sienoje daromas gan didelis pjūvis.

Laparoskopijos pasitelkiamos tiek ginekologinių ligų diagnostikai, tiek gydymui

Gyd. Tomo Lūžos teigimu, atliekant minimaliai invazines laparoskopijos operacijas, galima išspręsti beveik visas ginekologines problemas, kurioms reikalingas operacinis gydymas. Dažniausios ginekologinės laparoskopinės operacijos – kiaušidžių cistų, gimdos miomų šalinimas, nevaisingumo priežasčių diagnostika ir gydymas, kiaušintakių pratekamumo įvertinimas ir gydymas esant nevaisingumui, sąaugų, endometriozės diagnostika. Gan dažnai laparoskopija atliekama ir esant neaiškios kilmės skausmams pilvo apatinėje dalyje ar juosmens srityje, įtariant ginekologinį uždegimą ar negimdinį nėštumą. Esant gerybiniams ar piktybiniams augliams, gausioms mėnesinėms su anemizacija ir kitiems gydymo būdams nepadedant, laparoskopiniu būdu gali būti šalinama gimda. Laparoskopijos metodu galima gydyti ir tam tikrus įtampos šlapimo nelaikymo ir dubens organų nusileidimo atvejus.

Kita dalis ginekologinių problemų, kurioms reikalingas operacinis gydymas, gali būti sprendžiamos kitu endoskopiniu būdu – histeroskopija. Šis tausojantis metodas padeda tiksliai įvertinti gimdos ertmės pokyčius, jeigu prieš tai atlikus ultragarsinius ar kitus tyrimus yra įtariama gimdos ertmės anomalija – įvairūs augliai, polipai, miomos, sąaugos po buvusių gimdos ertmės procedūrų. Esant poreikiui, histeroskopijos metu iš karto atliekamas ir reikiamas gydymas.

Pasak T. Lūžos, turint tinkamus instrumentus ir reikiamus įgūdžius, laparoskopijos metu su mažesniais instrumentais operaciją galima atlikti tiksliau ir saugiau. „Atliekant laparoskopiją, pasitelkus optinius prietaisus ir laparoskopinę kamerą, chirurginis laukas apšviečiamas ir padidinamas kelis kartus, o pilvo ertmė pripildoma specialių dujų, kad pasikeltų pilvo siena ir turėtumėme daugiau erdvės chirurginių manipuliacijų atlikimui“, – pasakoja gydytojas akušeris ginekologas.

Pagrindiniai laparoskopinių operacijų privalumai pacientei – greitesnis sveikimas ir organizmo atsistatymas, mažesnis pooperacinis skausmas, daug kartų mažesni pjūviai ir geresnis estetinis vaizdas po operacijos. Tuo tarpu operuojančiam gydytojui užtikrinamas geresnis matomumas, jis gali atlikti tikslesnius ir preciziškesnius chirurginius veiksmus, operacija trunka trumpiau. Tiesa, pasak Gyd. T. Lūžos, norint išmokti nepriekaištingos laparoskopinių operacijų atlikimo technikos ir įgyti reikiamus įgūdžius, prireikia nemažai pastangų ir laiko.

Kaip atliekamos laparoskopinės operacijos

Gydytojas sako, kad laparoskopinės operacijos trukmė priklauso nuo gydomos patologijos ir jos kompleksiškumo, chirurgo įgūdžių, moters kūno sudėjimo, gretutinių ligų. Ji gali trukti nuo 15 minučių iki keletos valandų. Operacijos metu taikoma bendroji intubacinė nejautra, padedanti atpalaiduoti pilvo sienos raumenis, sumažinti žarnų peristaltiką, todėl atsiranda daugiau vietos ir tampa saugiau atlikti įvairius chirurginius veiksmus.

Atlikus bendrąją intubacinę nejautrą ir užpildžius pilvo ertmę dujomis, per pjūvelį ties bamba įvedamas specialus instrumentas – troakaras, o per jį – optinis prietaisas su šviesos šaltiniu. Tuomet chirurgas apžiūri pilvo ertmę, kepenis, taukinę, žarnyną, kirmėlinę ataugą, pilvaplėvę, diafragminį paviršių. Priklausomai nuo planuojamų chirurginių veiksmų, gydomos patologijos, moters kūno sudėjimo ir kitų veiksnių, per 2–3 papildomus mažus pjūvelius pilvo apačioje įvedami specialūs laparoskopiniai chirurginiai instrumentai, esant poreikiui, šalinami patologiškai pakitę organai ar jų dalys (pvz.: cistos, miomos, endometriozės židiniai, sąaugos ir t. t.).  Retais atvejais, kai operuojami didžiuliai gimdos ar kiaušidžių augliai ar stebimi sąaugiminiai procesai dubenyje, pjūveliai gali būti reikalingi ir po šonkaulių lanku ar krūtinkauliu.

Esant poreikiui, laparoskopijos metu galima įvertinti ir kiaušintakių pratekamumą. Atliekant šį tyrimą, gimdos ertmė užpildoma specialiu kontrastiniu tirpalu ir echoskopo monitoriuje stebimas jo tekėjimas į pilvo ertmę pro kiaušintakius. Jeigu skystis neprasiskverbia į pilvo ertmę, kiaušintakiai yra nepratekami. Kai kurias nepratekamumo priežastis pavyksta koreguoti tos pačios operacijos metu.

Pasak T. Lūžos, dėl nenumatytų radinių – sąaugų, komplikacijų pilvo ertmėje (pvz., kraujavimo), papildomų patologijų ir kt. – operacijos apimtis gali tapti didesnė, o planuota jos trukmė – ilgesnė. Kai kuriais atvejais, numatytos operacijos nepavyksta atlikti. Pavyzdžiui, aptikus išplitusią onkologinę ligą, paimama tik biopsija diagnozės pavirtinimui.

Pabaigus laparoskopinę operaciją, ištraukiami instrumentai, iš pilvo ertmės išleidžiamos dujos, o pjūviai užsiuvami. Pilvo ertmėje gali būti paliekamas drenas.

„Laparoskopijos operacijos suteikia galimybę minimaliai invaziniu metodu visapusiškai ištirti galimas ginekologinių problemų priežastis ir, daugeliu atvejų, iš karto suteikti reikiamą gydymą. Atsistatymas po laparoskopinių operacijų įprastai gana greitas, jis priklauso nuo atliktos operacijos ir individualių pacientės ypatybių. Kelias savaites po operacijos rekomenduojama vengti didelio fizinio krūvio, nesportuoti. Maždaug mėnesį reikėtų vengti ir lytinių santykių“, – baigdamas pokalbį pataria gydytojas akušeris ginekologas Tomas Lūža.

Prieš operacinį gydymą visada reikalinga konsultacija su echoskopija tam, kad iš anksto būtų galima maksimaliai suplanuoti operacijos eigą, trukmę.

The post Laparoskopija – moters sveikatą tausojantis ginekologinių problemų gydymas appeared first on NORTHWAY.

Klastinga liga, iš pradžių nepasireiškianti jokiais simptomais

Pasak S. Neverauskienės, gimdos kaklelio vėžiu susergama ne iš karto. Nuo didelės onkogeninės rizikos žmogaus papilomos viruso (ŽPV) patekimo į organizmą iki gimdos kaklelio vėžio išsivystymo praeina gana ilgas laiko tarpas. Tai gali trukti 12-20 metų. Viruso pažeistose gimdos kaklelio ląstelėse pirmiausia atsiranda ikivėžiniai pakitimai. Tiek ikivėžiniai pakitimai, tiek ankstyvos stadijos gimdos kaklelio vėžys iš pradžių gali nesukelti jokių simptomų. Tik reguliariai atvykstant profilaktinei patikrai galima anksti diagnozuoti gimdos kaklelio ląstelių pakitimus, sėkmingai juos gydyti ir užkirsti kelią tolesniam jų vystymuisi.

„Nedelsti ir atvykti patikrai reikia pastebėjus kraują po lytinių santykių, kraujavimą tarp menstruacijų, nemalonaus kvapo išskyras, jaučiant skausmus dubens srityje. Reikėtų sunerimti ir atsiradus kraujavimui menopauzės metu“, – įspėja gydytoja. Pasak jos, gimdos kaklelio paviršinėse ląstelėse prasidėję pakitimai, jų negydant, plinta gilyn, vėžys pažeidžia makštį, gimdą, aplink esančius audinius. Piktybinių ląstelių atsiranda limfmazgiuose, kraujo keliu jos patenka į kepenis, plaučius, kaulus. Vėlyvosiose ligos stadijose pacientes vargina skausmai dubens ir juosmens srityje, kojose, atsiranda karščiavimas, prarandamas apetitas, krenta svoris, gali patinti viena ar abi kojos.

Akušerės-ginekologės teigimu, gimdos kaklelio vėžys dažniausiai diagnozuojamas moterims nuo 35 iki 44 metų amžiaus. Jis retai nustatomas jaunesnėms nei 20 metų amžiaus merginoms, tačiau tokių atvejų vis pasitaiko. Menopauzės periodu moterys taip pat turėtų nepamiršti apie vis dar išliekančią šios ligos riziką ir, atsiradus minėtiems simptomams, atvykti ginekologo konsultacijai.

Gimdos kaklelio vėžio diagnostika

Gimdos kaklelio ikivėžiniai susirgimai ir vėžys diagnozuojami atliekant citologinį gimdos kaklelio tyrimą (PAP testą). Šio tyrimo metu šepetėliu paimamos gimdos kaklelio ląstelės. Radus pakitimų, atliekamas papildomas ištyrimas: jei to nebuvo padaryta anksčiau, ieškoma  didelės onkogeninės rizikos ŽPV, atliekamas palyginus neseniai pradėtas naudoti CINtec PLUS tyrimas, padedantis diagnozuoti ŽPV infekcijos sukeltą piktybinę ląstelių transformaciją. Nustačius pokyčius, tiriama toliau: atliekama gimdos kaklelio kolposkopija (apžiūra mikroskopu) ir biopsija (specialiu instrumentu paimamas ir laboratorijoje ištiriamas gimdos kaklelio audinių gabalėlis). Gali prireikti ištirti daugiau pakitusių audinių. Tokiu atveju atliekama gimdos kaklelio konizacija, stengiantis pašalinti visus matomus pakitimus. Pasak S. Neverauskienės, jeigu ginekologinės apžiūros metu įtariamas į gilesnius kaklelio audinius išplitęs vėžys, kolposkopija ir biopsija gali būti atliekama iš karto, tos pačios konsultacijos metu.

Gimdos kaklelio vėžio priežastys ir rizikos veiksniai

Pagrindinis gimdos kaklelio vėžio atsiradimo veiksnys yra didelės onkogeninės rizikos ŽPV. Virusas perduodamas lytinių santykių metu, nors užsikrėsti galima ir tiesiogiai nuo lytinių organų odos, ją liečiant. Mokslinių tyrimų duomenimis, ŽPV infekcija bent kartą užsikrečia apie 80 procentų moterų. Jeigu imuninė sistema stipri, net 90 procentų užsikrėtimų atvejų virusas iš organizmo pašalinamas per dvejus metus. Jeigu organizmas viruso nepašalina, infekcija jame išlieka ir tampa lėtine. Virusas, patekęs į gimdos kaklelio ląsteles dauginasi, pakeičia ląstelių DNR ir iš normalių jos virsta vėžinėmis. Tai ilgai trunkantis procesas – jeigu moters imuninė sistema nepažeista, gimdos kaklelio vėžys gali išsivystyti per 15-20 metų. Jeigu imuninė sistema nusilpusi, pavyzdžiui, moterims, infekuotoms  ŽIV, šis laikotarpis sutrumpėja iki 5-10 metų.

Pašnekovė primena, kad gimdos kaklelio vėžio riziką didina rūkymas, ankstyvi lytiniai santykiai ir didelis lytinių partnerių skaičius, prezervatyvų nenaudojimas, lytiniu būdu plintančios ligos, dažni gimdymai, nusilpusi imuninė sistema. Rizika didėja ir ilgiau nei 9 metus naudojant sudėtines hormonines kontraceptines priemones.

Kalbant apie gimdos kaklelio vėžio gydymą, S. Neverauskienė sako, kad taikomi metodai ir gydymo efektyvumas priklauso nuo ligos stadijos. Tik aptikus ikivėžinius pokyčius ir juos pašalinus, dauguma pacienčių gali tikėtis visiško pasveikimo. Gimdos kaklelio vėžys gydomas chirurginiu būdu, taikoma spindulinė terapija, chemoterapinis arba kombinuotas gydymas. Diagnozavus gimdos kaklelio vėžį pirmoje stadijoje ir užtikrinus tinkamą gydymą, penkis metus išgyvena net 98 proc. pacienčių. Tačiau, diagnozavus vėlyvųjų stadijų vėžį, penkerių metų išgyvenamumo rodiklis siekia vos 15-17 proc.

Ligos prevencija ir patarimai moterims

Anot gydytojos akušerės-ginekologės, Lietuvoje šiuo metu turime visas pasaulyje taikomas gimdos kaklelio vėžio profilaktikos priemones.

Pirmiausia, tai – mergaičių vakcinacija nuo ŽPV (taip pat rekomenduojama skiepyti ir berniukus). 2016 m. mūsų šalyje valstybės lėšomis nuo ŽPV pradėtos skiepyti 11-os metų sulaukusios mergaitės.  Mergaitėms, kurios nemokamos vakcinacijos programos pradžioje buvo vyresnės nei 11 metų, specialistė pataria skiepytis mokama vakcina. Būtina paauglius šviesti apie rūkymo žalą, sveikatai palankios lytinės elgsenos formavimą.

Antrinė šios ligos prevencija – gimdos kaklelio vėžio patikra ir ikivėžinių gimdos kaklelio pakitimų gydymas. 2004 m. Lietuvoje pradėta vykdyti valstybės finansuojama gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, kuri nuo šių metų buvo kiek pakoreguota ir dabar 25–34 metų amžiaus moterims kartą per trejus metus atliekamas citologinis gimdos kaklelio tyrimas (PAP testas), o  moterims nuo 35 iki 59 metų kas penkerius metus – didelės onkogeninės rizikos ŽPV tyrimas skystoje terpėje. Radus ŽPV, iš to paties mėginio atliekamas onkocitologinis gimdos kaklelio tyrimas. Atvykti šiam testui pagal programą moteris kviečia šeimos gydytojas.

Tačiau specialistė primena, kad šis susirgimas diagnozuojamas ir jaunesnėms pacientėms, pagal amžių nepatenkančioms į valstybės finansuojamas profilaktines programas. Siekiant laiku pastebėti ikivėžinius gimdos kaklelio pakitimus, dar nesulaukusioms 25 metų amžiaus moterims, onkocitologinį gimdos kaklelio tyrimą rekomenduojama atlikti praėjus trejiems metams nuo pirmųjų lytinių santykių. Specialistė taip pat pabrėžia, kad patikra dėl gimdos kaklelio vėžio būtina ir pasiskiepijusioms nuo ŽPV moterims. Visoms vyresnėms nei 25 metų nėščiosioms, kurioms onkocitologinis tepinėlis nebuvo atliktas per pastaruosius trejus metus, rekomenduojama jį atlikti nėštumo pradžioje.

Siekiant išvengti klastingos ligos, pašnekovė kviečia moteris būti sąmoningomis, nepamiršti prevencijos priemonių ir reguliarių profilaktinių sveikatos patikrinimų. „Mes, gydytojai, negalėsime padėti išvengti ligų ir sėkmingai jų gydyti, jeigu nesirūpinsite savo sveikata pačios ir į mus nesikreipsite. Tik atlikę reikalingus tyrimus ir užtikrinę tinkamą rastų gimdos kaklelio pakitimų gydymą bei tolesnį stebėjimą, galėsime užkirsti kelią gimdos kaklelio vėžio vystymuisi“, – baigdama pokalbį pabrėžia akušerė-ginekologė Sigita Neverauskienė.

The post Ką reikia žinoti apie gimdos kaklelio vėžį appeared first on NORTHWAY.

PRP (angl. Platelet Rich Plasma) – tai procedūra, kurios metu naudojama trombocitais praturtinta plazma,  išgaunama iš paciento kraujo. Iš venos į specialiai tam skirtą vienkartinį mėgintuvėlį paimamas nedidelis kiekis kraujo, kuris specialiai paruošiamas, iš jo išgaunant trombocitų koncentratą.  Patekę į odą ir gleivinę, trombocitai skatina augimo faktorių sintezę,  stimuliuoja naujų dermos ir epidermio ląstelių formavimąsi, aktyvuoja odos regeneracinius, procesus, skatina kolageno bei elastino gamybą.

Makšties gleivinės išsausėjimui gydyti skirta PRP procedūra leidžia neskausmingai ir efektyviai pašalinti problemas, neigiamai veikiančias moterų gyvenimo kokybę. Po kelių procedūrų atstatomas makšties gleivinė  drėgnumas ir elastingumas,  to pasekoje padidėja lytinis potraukis, moterysgali sugrįžtį i seksualinį gyvenimą ir mėgautis pilnaverčiais lytiniais santykiais. Geriausiam rezultatui pasiekti rekomenduojama atlikti  3-4 procedūras.

Gydymo efektyvumui padidinti gali būti naudojama ir hialiurono rūgštis. Ji pasižymi sugebėjimu pritraukti ir sulaikyti vandenį, kurio dėka palaikomas audinių drėgnumas ir elastingumas, ląstelės aprūpinamos maistinėmis medžiagomis ir šalinami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai. . Hialurono rūgštis yra būtina odos ir gleivinės tarpląstelinės matricos struktūrai išlaikyti ir efektyviai gydo makšties gleivinės sausumo problemą. Hialiurono rūgšties injekcijos užtikrina visapusišką makšties gleivinės drėkinimą, regeneraciją ir apsaugą, ilgam atkuria makšties gleivių gamybą bei išskyrimą, mažina sudirgimą, skatina regeneraciją. Šių injekcijų dėka užmiršite makšties sausumą, niežulį ir deginimą, galėsite vėl mėgautis lytiniais santykiais bei pagerėjusia gyvenimo kokybe.

The post Makšties atrofijos/sausumo gydymas appeared first on NORTHWAY.

Medicinos centre „Northway“  lichensklerozė veiksmingai gydoma naudojant trombocitais prisotintos plazmos (PRP) ir hialiurono rūgšties injekcijas.

Trombocitai – tai pagrindinė žmogaus organizmo medžiaga, skatinanti audinių gijimą, regeneraciją bei naujų kraujagyslių atsiradimą. PRP procedūros tikslas – sutelkti trombocitus į problematiškas kūno vietas, kurioms reikia gydymo.

Procedūros rezultatui sustiprinti naudojama ir hialiurono rūgštis.

Suleidus veikliųjų medžiagų koncentratą į makštį, pagerėja kraujotaka, išnyksta nemalonūs pojūčiai, pagerėja intymaus gyvenimo kokybė.

The post Lichensklerozės gydymas appeared first on NORTHWAY.

Citologinį gimdos kaklelio ląstelių tyrimą patartina atlikti net ir jokių simptomų nejaučiančioms moterims. ThinPrep®PAP metodiką Lietuvoje imta taikyti neseniai. Šio metodo jautrumas didesnis – 90 proc., o kai kurių šaltinių duomenimis – net iki 98 proc. Palyginimui- PAP tepinėlio jautrumas apie 50–60 proc. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad atliekant ThinPrep®PAP randama daugiau ikivėžinių gimdos kaklelio pakitimų. Todėl, norint gauti tikslesnius duomenis, pacientėms siūlomas citologinis tyrimas, atlikamas ThinPrep®PAP metodika. Būtent citologinio tyrimo metu ir galima anksti nustatyti pakitimus gimdos kaklelio ląstelėse. Jei reikia, atliekamas ŽPV nustatymas.

ŽPV (žmogaus papilomos virusas) – tai virusas, plintantis lytiniu keliu. Efektyvių vaistų nuo jo išgyti dar nėra. Egzistuoja dvi ŽPV grupės – aukštos onkogeninės rizikos ir žemos. ŽPV paplitę tarp žmonių, ir apie 80 proc. žmonių per gyvenimą šį virusą yra turėję. Apie 20 proc. atvejų virusas išlieka daugelį metų. Daugiausia – 54 proc. – užsikrėtusiųjų ŽPV yra iki 20 metų. Per dvejus metus 80 proc. žmonių ŽPV savaime iš organizmo išnyksta (kai imuninė sistema nugali virusą), dažnai nesukeldamas sveikatos sutrikimų.Efektyviausia ŽPV profilaktika – skiepai. Jau sukurtos dvi vakcinos, apsaugančios nuo 16/18 ŽPV onkogeninių tipų, padedančios išvengti šių virusų sukeliamų ligų, taip pat – ir gimdos kaklelio vėžio. 16/18 ŽPV tipai — labiausiai paplitę, dažniausiai aptinkami, todėl vakcinacijos nauda – neabejotina.Tačiau jei moteris užsikrės kitos rūšies ŽPV (ne 16/18), net ir pasiskiepijus liga gali vystytis. Todėl net ir pasiskiepijus būtina reguliariai tikrintis, atlikti citologinius tyrimus.

The post Gimdos kaklelio vėžys appeared first on NORTHWAY.

Endometriozė – tai antra pagal sergamumą ginekologinė liga, kuria susergama, kai panašus į gimdos gleivinę audinys atsiranda ir veši už gimdos ertmės ribų. Endometriozę sukelia moteriškų lytinių hormonų sutrikimai. Pagrindiniai ligos simptomai: nereguliarios ir skausmingos mėnesinės, maudžiantis skausmas pilvo apačioje, ilgalaikiai tepimai rudomis išskyromis prieš ar po mėnesinių ir kt. Progresuodama liga vaisingo amžiaus moterims gali sukelti nevaisingumą, taip pat susiformuoti kiaušidžių cistos ir kt.

Vaginalinė kandidozė (pienligė) – tai viena dažniausių infekcijų – grybelinė moters lyties organų liga. Net dviems trečdaliams moterų ši liga pasitaiko bent kartą gyvenime, o apie pusei iš jų susirgimas kartojasi. Vaginaline kandidoze susergama, kai po ilgo antibiotikų vartojimo užslopinama natūrali makšties bakterinė flora. Taip pat liga gali išsivystyti ir dėl estrogenų poveikio, arba esant susilpnėjusiam organizmo imunitetui. Pagrindinis ligos simptomas yra išorinių lytinių organų niežulys, prasidedantis dažniausiai likus savaitei iki mėnesinių. Teisingai gydantis, naudojant profilaktines priemones ir rūpinantis organizmo imunine sistema, susirgimo galima išvengti.

Kiaušidės cista – tai patologinis darinys kiaušidėje, kai natūralioje kiaušidės aplinkoje susikaupia sekretas. Dažniausiai kiaušidės cistos yra gerybinės ir atsiranda dėl kiaušidžių veiklos sutrikimo. Kiaušidžių cistos būna kelių rūšių: folikulinės cistos, geltonkūnio cistos, tekaliuteininės cistos, priekiaušidinės cistos, intraligamentinės cistos, dermoidinės cistos, endometriodinės cistos. Pagrindiniai ligos simptomai: nereguliarios ar skausmingos mėnesinės, skausmas pilvo apačioje. Ligai progresuojant gali atsirasti dažnas šlapinimasis, tuštinimasis, vidurių užkietėjimas, vidurių pūtimas. Funkcinės cistos dažniausiai išnyksta savaime, o kiti gerybiniai kiaušidžių navikai turi būti operuojami, nes tikrosios kiaušidžių cistos gali supiktybėti.

Mėnesinių ciklo sutrikimai – tai sutrikimai, pasireiškiantys mėnesinių išnykimu, trumpomis ir retomis mėnesinėmis, nereguliariomis, ilgomis, per daug gausiomis ar skausmingomis mėnesinėmis. Mėnesinių ciklas vidutiniškai turėtų trukti 28 dienas (skaičiuojama nuo pirmos vienų mėnesinių dienos iki pirmos kitų mėnesinių dienos). Mėnesinių ciklo sutrikimus gali sukelti smegenų žievės, pogumburio, posmegeninės liaukos (hipofizės) ar kiaušidžių funkcijos sutrikimas. Kartais gali užtekti didelio nuovargio, streso, neracionalios mitybos ar intoksikacijos alkoholiu tam, kad sutriktų mėnesinių ciklas. Visais atvejais rekomenduotina konsultuotis su gydytoju, kuris paskirs reikalingą gydymą.

The post Dažniau pasitaikančios ginekologinės ligos appeared first on NORTHWAY.

Kokios amžiaus merginos ir moterys dažniausiai suserga PKS?

Kadangi tai endokrininė- metabolinė liga, kartais sunku nustatyti jos pradžią ir diagnozuojama vėliau, vaisingo amžiaus moterims, kurios nepastoja ir kreipiasi dėl nevaisingumo. Gali pasireikšti ir vaikystėje. Didesnė tikimybė pasireikšti PKS yra tuomet, jei šeimoje turite giminaičių, sergančių cukriniu diabetu, ypač II tipo. Taip pat, jeigu tarp giminaičių vyrų nustatytas ankstyvas plikimas (iki 30metų). Didesnę riziką turi moterys su viršsvoriu ir, žinoma, jei giminėje yra moterų, kurioms nustatytas PKS.

Kas diagnozuoja ir gydo šį sindromą?

Įvairiu gyvenimo laikotarpiu moterys, turinčios PKS, gali kreiptis medicinos pagalbos dėl skirtingų priežasčių.

Vaikystėje dėl nutukimo, o paauglystėje – ir dėl nutukimo, ir dėl sutrikusio mėnesinių ciklo mergaites konsultuoja pediatras, šeimos gydytojas, vaikų endokrinologas, vaikų ginekologas, o dėl hirsutizmo (padidinto plaukuotumo) ar jaunatvinių spuogų, būdingų apie 70% šią patologiją turinčių merginų, gydo dermatologai.

Vaisingo amžiaus moterys į gydytojus kreipiasi dėl mėnesinių ciklo sutrikimo, kuris pasitaiko apie 66% moterų ir vadinama oligomenorėja (nereguliarios mėnesinės; per dažnos ar per retos mėnesinės; mėnesinės su per didelio ar per mažo kraujo kiekio periodais per metus; tepliojimas), amenorėjos (mėnesinių nebuvimo), nevaisingumo. Pasitaiko 74% sergančių PKS ir esant nėštumo patologijai kreipiasi į ginekologą ar endokrinologą. Galop, jei prasideda nutukimas, antrojo tipo cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, hepatosteatozė ar net depresija, tokias pacientes konsultuoja vidaus ligų gydytojas, šeimos gydytojas, endokrinologas, psichiatras.

Nėra vienos nuostatos, kas ir kaip turėtų stebėti ir gydyti šias pacientes. Dėl daugialypės fenotipinės sindromo raiškos, klastingos PKS eigos, įvairių gydymo galimybių pacientės pagalbos kreipiasi į daugelį specialistų.

Kodėl svarbu PKS diagnozuoti kuo anksčiau?

PKS simptomai įvairiais amžiaus laikotarpiais gali kisti nuo plaukuotumo padidėjimo ir sutrikusio mėnesinių ciklo paauglystėje iki nevaisingumo subrendus. Androgenų ir insulino perteklius bei atsparumas insulinui lemia ne tik hirsutizmą (plaukuotumo padidėjimą), nevaisingumą, ankstyvus persileidimus ar kitas nėštumo komplikacijas, bet ir didina nutukimo, antrojo tipo cukrinio diabeto, kraujagyslių endotelio disfunkcijos, ankstyvos aterosklerozės, širdies ir kraujagyslių ligų, dislipidemijos, hipertenzijos, su estrogenų pertekliumi susijusių auglių (ypač gimdos gleivinės, kiaušidžių) ir net depresijos grėsmę, todėl turi didelės įtakos moterų sveikatai ir gyvenimo kokybei. PKS sindromas su amžiumi progresuoja, todėl sindromo nustatymas, ankstyvas rizikos veiksnių išaiškinimas ir jų šalinimas padėtų išvengti šio sindromo ir su juo susijusių patologinių būklių raidos.

Kokie tyrimai padeda atpažinti ir diagnozuoti šį sindromą?

Gydytojas specialistas jau iš moters apžiūros, skundų gali įtarti šį sindromą, tačiau galutinę diagnozę ir sindromo sunkumą parodo laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai. Tikslinga tirti lytinius hormonus bei atlikti dubens organų (kiaušidžių ir gimdos gleivinės) ultragarsinį tyrimą. Ieškant galimų PKS padarinių ir metabolinių sutrikimų moterims, sergančioms PKS, būdingas žemas didelio tankio cholesterolio ir mažo tankio cholesterolio kiekis, taip pat aukšta gliukozė kraujyje nevalgius, padidėjęs trigliceridų kiekis. Kartais gali tekti atlikti tyrimus, kad atmesti ligas, kurios sukelia į PKS panašius simptomus. Tokius simptomus gali sukelti skydliaukės funkcijos sutrikimas ir prolaktinoma, dėl to atliekami skydliaukės hormonų, prolaktino kiekio kraujyje tyrimai. Vyriškų lytinių hormonų padidėjimą gali išprovokuoti antinksčių, kiaušidžių navikai, todėl gali tekti atlikti tyrimus šioms būklėms diagnozuoti. Didesnė tikimybė pasireikšti PKS yra tuomet, jei šeimoje turite giminaičių, sergančių cukriniu diabetu, tarp giminaičių vyrų nustatytas ankstyvas plikimas, turite viršsvorio ir, žinoma, jei tarp artimųjų yra moterų, kurioms nustatytas PKS.

Koks šio sindromo gydymas?

Gydymas skiriamas priklausomai nuo amžiaus ir simptomų gausos, intensyvumo. Moterims, kurios nenori pastoti, skiriama peroraliniai kontraceptikai. Jie sureguliuoja menstruacinį ciklą, taip pat mažina gimdos vėžio riziką. Kitas pasirinkimas – intermituojanti terapija hormonais. Ji sureguliuoja mėnesinių ciklą, mažina gimdos vėžio riziką, tačiau neturi kontraceptinio efekto. Moterims, kurios nori pastoti, sužadinama ovuliacija letrozoliu, klomifenu ar gonadotropinų injekcijomis. Esant viršsvoriui labai svarbus yra svorio mažinimo veiksnys. Svorio mažinimas padeda sumažinti ar išvengti daugelio su PKS susijusių komplikacijų (II tipo cukrinio diabeto, širdies ligų). Renkantis maistą, reikia vengti riebalų ir cukraus. Chirurginis gydymas moterims, kurios nori pastoti, taikomas retai, kai nėra atsako į kitus gydymo būdus. Atliekama laparoskopinė operacija, jos metu suardomi nedideli ploteliai testosteroną gaminančio kiaušidės audinio. Diagnozuojant PKS būtina kompleksiškai įvertinti klinikinius, biocheminius ir kūno sandaros rodiklius, nes tai leidžia racionaliau parinkti prevencijos ir gydymo priemones, saugoti pacientę nuo sindromo padarinių ar juos vėlinti. Noriu pabrėžti, kad policistinių kiaušidžių sindromu sergančių moterų priežiūrai svarbi ne tik laiku nustatyta diagnozė, esamų simptomų korekcija, bet ir rizikos veiksnių prevencija.

Kokios komplikacijos gali pasireikšti laiku nesikreipus į medikus ir ignoruojant simptomus ilgesnį laiką?

Dažniausiai komplikacijos pasireiškia mėnesinių ciklo sutrikimais, sergančios moterys gali nutukti, susirgti antrojo tipo cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis dėl ankstyvos aterosklerozės, kartais eigoje gali atsirasti net piktybiniai augliai.

The post Moteris varginantis policistinių kiaušidžių sindromas: kaip jį atpažinti appeared first on NORTHWAY.