Vaiko psichologinis paruošimas mokyklai ir problemų sprendimas, pradėjus mokytis
Vasarai nenumaldomai artėjant į pabaigą, tėveliai, dar visai neseniai sukę galvas kaip jų atžalos praleis atostogas, dabar jau galvoja, kaip paruošti pirmokėlį ar vyresniųjų klasių moksleivį artėjantiems mokslo metams. Nuo to, kaip vaikas bus pasiruošęs psichologiškai, kiek turės žinių, daug priklausys ir jo tolesni mokymosi rezultatai, bet svarbiausia įgys pasitikėjimo savimi, sugebės geriau kontroliuoti savo elgesį ir didelė tikimybė, kad labiau norės mokytis ir eiti į mokyklą.
Dažnai girdime, jog vaiką reikia paruošti mokyklai. Visi žinome, jog reikia kuprinės, mokyklinių reikmenų, tačiau ar to pakanka?
Pastangų ir išteklių reikalauja ne tik apsirūpinimas visomis mokyklinėmis priemonėmis: apranga, kuprine, pieštukais ir visais kitais svarbiais „dalykėliais“. Daugiausia nerimo kelia nežinomybė dėl to, kaip seksis vaikui bendrauti su mokytoja ir bendraklasiais, ar mokės įveikti sunkumus ir nesėkmes, ar mokykla jam bus džiugus ir šviesus gyvenimo tarpsnis.
Tėvų padrąsinimas, gera sava tėvų patirtis mokykloje, namiškių dėmesys, bei dalyvavimas mokyklos gyvenime teigiamai veikia vaiko pasiekimus, požiūrį į mokyklą. Vaikas kuria savo vertybių sistemą pagal tai, ką mato esant vertinga jo tėvams.
Jau ikimokyklinukas susiduria ne tik su tėvų auklėjimu, vertybių sistema, jų raidą , emocinį augimą įtakoja ir seneliai, auklėtojai, vėliau ir mokytojai, kiti vaikui artimi asmenys. Dažniausiai tokia vaiko patirtis tik padeda augti, tvarkytis su užplūstančiomis emocijomis. Kartais tėvams stinga tam tikro pajėgumo tvarkytis su kasdienybėje taip svarbiais dalykais, jiems tada kaip tik padeda kiti vaiką prižiūrintys asmenys. Tačiau ir tokiu atveju pagrindinė atsakomybė lieka tėvams, juk tėvystės kartais reikia mokytis.
Mokykloje reikalingi įvairūs gebėjimai, kaip išlavėjusi kalba, koordinuotas judėjimas, savęs suvokimas ir savigarba, labai svarbi elementari savikontrolė, susivaldymas, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiai. Vaikas mokyklai turi būti ruošiamas ne tik vasarą prieš mokyklą. Kiekvieni vaiko augimo ir vystymosi metai bei visas ugdymo ir auklėjimo procesas yra svarbus vaiką ruošiant mokyklai.
Kad, pavyzdžiui, pirmokėlis galėtų mokykloje jaustis ramiai, saugiai, pasitikėtų savimi, jis turi gebėti:
• Orientuotis erdvėje: mokyklos patalpose, žinoti kelią į mokyklą ir namo ir kt., žinoti, kur sąsiuvinio lapo kampas, kraštas, vidurys, kairė ir dešinė, viršus ir apačia, ir pan.
• Orientuotis laike: suvokti metų sandarą, savaitės struktūrą, dienotvarkę, suprasti laiko tėkmę (valandos, minutės, rytas ir vakaras, savaitgalis, atostogos ir kt.).
• Pasirūpinti savimi: apsirengti ir persirengti, laiku nueiti į tualetą, tinkamai tvarkyti savo asmeninius daiktus, sutvarkyti darbo vietą, mokėti paprašyti pagalbos, kai nepavyksta susitvarkyti pačiam.
Būdamas tarp kitų vaikų, pirmokas gauna mažiau suaugusiųjų pagalbos ir yra mažiau kontroliuojamas nei darželyje ar namie. Todėl svarbu, kad jis:
• Suvoktų ir gerbtų savo ir kitų vaikų asmenines ribas. Tokio amžiaus vaikai dažniau linkę elgtis spontaniškai, jiems sunku valdyti savo impulsus, todėl neretai erzina vienas kitą, užkabinėja, mušasi, gali pasisavinti svetimą daiktą.
• Suprastų taisyklių svarbą ir stengtųsi jų laikytis. Vaikas turi mokėti sulaukti savo eilės, nes ne į kiekvieną veiklą bus įtrauktas tada, kai to nori, o mokytojo skirtas užduotis turės atlikti nurodytu metu.
• Turėtų gebėti išbūti ilgą laiką apsuptas kitų bendraamžių, toleruoti tam tikrus neišvengiamus nepatogumus dėl netyčinio kitų vaikų elgesio (prisilietimo, stumtelėjimo ir pan.).
• Mokėtų dalytis suaugusiųjų dėmesį. Vaikas turi susitaikyti, kad negali gauti viso mokytojo dėmesio ir nuolat būti dėmesio centre. Žinios ir pasiekimai ne visuomet bus norimu laiku pastebėti, įvertinti.
• Gebėtų toleruoti nesėkmę.
Keičiant klasę ar mokyklą, vaikui tenka prisitaikyti ne tik prie fizinės aplinkos pokyčių, bet taip pat prie naujų klasės draugų, kitokios klasės kultūros. Be to, reikia susipažinti, užmegzti ryšius su naujais mokiniais, atrasti savo vietą bendraklasių grupėje. Nors klasiokai yra to paties biologinio amžiaus, vis dėlto labai skiriasi jų emocinė, protinė, fizinė branda ir interesai. Todėl net ir tuomet, kai vaikas toliau mokosi su buvusiais bendraklasiais, dėl prasidėjusios paauglystės ir skirtingos brendimo spartos klasėje vyksta anksčiau buvusių santykių pokyčiai, dėl kurių reikia iš naujo prisitaikyti grupėje.
Kitas svarbus moksleivių gyvenimo pokytis – nauji mokytojai, keliantys skirtingus reikalavimus pamokose, dirbantys skirtingu stiliumi, naudojantys skirtingus vertinimo būdus. Mokiniams tenka užmegzti ryšį su skirtingais žmonėmis ir prisitaikyti prie jų asmenybių skirtumų, požiūrio į vaikų elgesį.
Psichologiškai ruošiant vaiką jam būtina sudaryti sąlygas dirbant patirti sėkmę, ugdyti jo vidinę motyvaciją išmokti naujų dalykų. Mokymosi procesui reikia daug pastangų ir valios. Derėtų vaiką skatinti darbą padaryti iki galo, kad padaręs jaustų pasitenkinimą. Padėti vaikui „išbūti“ susidūrus su nesėkme, galima būtų pasakyti, kad sunkumas yra laikinas dalykas.
Kartais tėvai vaikui perkelia arba į jį projektuoja savo įsivaizduojamas arba patirtas baimes, susijusias su mokykla. Reikia nepamiršti, kad vaikai labai smalsūs, jie mėgsta pasiklausyti, apie ką tarpusavyje kalbasi suaugusieji, taip pat vyresni broliai ar seserys. Išgirstus dalykus jie gali interpretuoti savaip, pasitelkdami jiems vis dar labai būdingą simbolišką, magišką mąstymą, ir susidaryti neteisingų išankstinių prielaidų, nuostatų apie mokyklą, arba imti bijoti to, ko net nesugalvotum, kad galima bijoti.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai pažįsta pasaulį, tobulėja per žaidimus. Mokykloje jie pereina prie veiklos, kuri reikalauja atsakomybės – reikia ką nors išmokti, įsiminti, parodyti, atlikti kolektyvines užduotis. Ateidamas iš namų, saugios aplinkos, kiekvienas vaikas atsineša ir skirtingą bendravimo patirtį, santykių šeimoje modelį.
Mokytojai kalba apie vaikų adaptaciją mokykloje, koks tai procesas, kiek jis trunka?
Adaptacija- tai procesas, kurio metu mokinys bando prisitaikyti prie naujos aplinkos ( naujos mokyklos, jos taisyklių, naujų klasės draugų, mokytojų). Paprastai adaptacija trunka 4-6 savaites, tačiau gali užtrukti ir ilgiau. Adaptacijos metu dauguma mokinių patiria su mokymusi ir bendravimu susijusių sunkumų. Juos dažniau kamuoja nerimas, liūdesys, vaikai gali jaustis vienišesni. Šiuo metu mokiniai skundžiasi sudėtingesniais santykiais su bendraamžiais, dažnesniais mokykliniais kivirčais. Tuo metu vaikas ieško naujų draugų, stengiasi pritapti, neišsiskirti, nuolat save kontroliuoja. Grįžus namo įtampa atslūgsta, prasiveržia visą dieną kauptos emocijos, vaikas pasidaro piktas, irzlus.
Sunkiausiai adaptaciją išgyvena uždari, drovūs vaikai. Jie nėra linkę patys aktyviai ieškoti naujų pažinčių ir draugystės. O buvimas vienam, nuošalyje nuo bendraklasių kelia įtampą. Adaptacinį laikotarpį išgyvena ne tik pirmokai, bet ir penktokai, atėję mokytis į pirmą gimnazijos klasę, visi pakeitę mokyklą ar klasę mokiniai.
Tam, kad vaikas lengviau adaptuotųsi naujoje aplinkoje, svarbi, ne tik mokytojų, bet ir tėvų pagalba. Todėl, mieli tėveliai, nusiteikite dalyvauti mokyklos gyvenime – šventėse, renginiuose, projektinėje veikloje, susirinkimuose, nes tai labai svarbi vaiko dalis.
Vaikui einant iš klasės į klasę, tėvų dalyvavimo pobūdis jo mokykliniame gyvenime kinta, bet vis dėlto išlieka svarbus ir reikšmingas visais mokyklinio gyvenimo etapais.
Su kokiais dažniausiai sunkumais susiduria vaikai ir jų tėvai mokykliniu laikotarpiu?
Tėvai turėtų žinoti, kad neretai vaiko nesėkmių, pasireiškiančių mokykloje, priežastys susijusios ne tik su mokykla, o su vaiko savijauta šeimoje, šeimos narių tarpusavio santykiais, joje vykstančiais pokyčiais. Kadangi vaikas lanko arba nelanko mokyklą, vaiko sunkumus pastebi ne tik tėvai. Mokykliniu laikotarpiu dažniausiai atsiranda padidinto nerimo požymių, elgesio problemų, sutrinka vaiko miegas, tampa sunku susikaupti, daugelis skundžiasi galvos, pilvo skausmais, virškinimo sutrikimais.
Atsirandančius sunkumus galima būtų suskirstyti pagal amžiaus grupes. Visi minėti negalavimai gali pasireikšti įvairaus amžiaus vaikams. Pradinukams daugiau būdinga elgesio, padidinto nerimo problemos, kartais jiems sunku dar atsiskirti nuo tėvų. Didesnieji turi daugiau sunkumų kaip pritapti klasėje, čia jau prasideda pirmieji mokyklos nelankymai. Gimnazistai dažniausiai turi nuotaikos problemų, atsisako eiti į mokyklą, sunku susikaupti mokslams. Visose amžiaus grupėse mokiniai gali turėti mokymosi sunkumų.
Vaikų mokymosi sunkumų priežastys:
• Emocinės problemos (vaikas išgyvena depresiją, netektį).
• Santykiai šeimoje (tėvų skyrybos, šeimoje naujagimis, nesutaria su tėvais ir kita).
• Santykiai mokykloje (įtempti santykiai su klasės draugais ar mokytojais).
• Žemas intelektas (vaikas tiesiog negabus).
• Mokymosi negalės (lemiamos įvairių subtilių nervų sistemos funkcijų sutrikimų).
Kaip tuos sunkumus spręsti?
Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jis pats sunkumus pastebi. Vyresnieji jau patys bando ieškoti išeities. Iš tiesų nemaža problema informacinių technologijų vartojimo saikas.
Visuomet sakau, kad racionali dienotvarkė, tvarkingas miegas, mityba, fizinė veikla, pakankama tėvų emocinė savijauta yra pirmieji vaistai sunkumams įveikti. Didžiajai daliai tėvų tai banali tiesa, tačiau, kaip tą praktiškai įgyvendinti nėra taip paprasta. Todėl kartais tenka tėvams mokytis patiems, kartais visai šeimai ieškoti pagalbos. Kadangi vaikai greitai auga, vaikai keičiasi, gali „išaugti“ sunkumus. Tačiau šiuo „išaugimu“ nevisada verta pasikliauti, nes sunkumai keičia tik išraišką. Su kuo pradinėse klasėse nepavyko susitvarkyti, paauglystėje gali pasirodyti su dideliu trenksmu. Yra patarlė „Lenk medį kol jaunas“, taip ir čia svarbu pastebėti ir padėti įveikti vaiko sunkumus, kol jis mažas.