Diagnostinė laparoskopija

Laparoskopija – tai diagnostikos ir gydymo metodas, padedantis apžiūrėti ir įvertinti pilvo ertmės ir mažojo dubens organus, kai per kelis nedidelius pilvo sienos pjūvius, panaudojant optinę sistemą ir plonus instrumentus atliekami reikiami chirurginiai veiksmai.  Tai unikalus tausojantis metodas, suteikiantis didžiules diagnostikos ir gydymo galimybes, atliekant mažus pjūvius.

Ginekologinė diagnostinė laparoskopija dažniausiai atliekama:

• esant neaiškios kilmės ūmaus ar lėtinio skausmui pilvo apatinėje dalyje ar juosmens srityje;
• esant negimdiniam (ektopiniam) nėštumui;
• turint kiaušidžių navikų (cistų);
• esant gimdos priedų apsisukimui;
• įtariant ginekologinį uždegimą;
• nevaisingumo priežasčių diagnostikai, nes galima įvertinti kiaušintakių pratekamumą ir kitus su nevaisingumu susijusius svarbius veiksnius (sąaugas, endometriozę).

Diagnostinės laparoskopijos metu nustačius ligą, galima iškart taikyti chirurginį gydymą – atlikti operacinę laparoskopiją.

Laparoskopijos nauda pacientui:

• Laparoskopijos metu minimaliai pažeidžiama priekinė pilvo siena ir mažiau traumuojami audiniai bei organai, todėl sumažėja pooperacinio laikotarpio trukmė, pacientė greitai sveiksta ir grįžta į visavertę kasdienę veiklą.
• Po laparoskopijos būna mažesnė vėlyvų komplikacijų (sąauginės pilvo ertmės ligos, pooperacinių infekcinių komplikacijų) rizika.
• Laparoskopinio operavimo metodo dėka pasiekiamas akivaizdus kosmetinis efektas, pilvo sienoje lieka žymiai mažesni pooperaciniai randai.
• Iš gydymo įstaigos pacientė namo paprastai išrašoma kitą dieną po laparoskopijos. Dauguma moterų į darbą gali grįžti praėjus 2-3 dienoms po laparoskopijos.