Ar antibiotikai visuomet yra tinkamas sprendimas?

Nemažai susirgusių žmonių vis dar yra įsitikinę, kad greičiausiai jiems padės antibiotikai. Tačiau, pasak medicinos centro „Northway“ šeimos gydytojų, antibiotikai nėra vaistas nuo visų ligų ir turėtų būti vartojami tik tada, kai jie iš tiesų reikalingi.

Tačiau kada antibiotikus reikėtų vartoti? Kokiais atvejais jie veiksmingi ir kodėl svarbu juos vartoti atsakingai?

Kas yra antibiotikai?

Antibiotikai – tai vaistai, veikiantys prieš į organizmą patekusias bakterijas. Bakterines infekcijas sukelia įvairiausios bakterijos, taigi, ir antibiotikų yra įvairių. Skirtingi antibiotikai skirtingai veikia mikrobus. Vieni juos sunaikina, kiti stabdo jų augimą ir dauginimąsi.

Kada reikia juos vartoti?

Antibiotikai nėra vaistas nuo visų ligų, kaip vis dar klaidingai mano nemažai žmonių. Gydymo antibiotikais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje. Antibiotikai gali būti vartojami tiksliai žinant infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą (specifinis antibiotikų vartojimas) arba numatant galimą sukėlėją ir jo jautrumą (empirinis antibiotikų vartojimas).

Tam tikrose situacijose antibiotikai skiriami tam, kad būtų išvengta infekcijos, t. y. profilaktiškai. Profilaktiškai antibakteriniai vaistai vartojami tik tais atvejais, kai profilaktikos efektyvumas yra įrodytas, pavyzdžiui, chirurgijoje, siekiant sumažinti chirurginių žaizdų infekcijų riziką, po kontakto su pavojinga infekcine liga sergančiu ligoniu (meningokokine infekcija, kokliušu, difterija ir kt.).

Idealiu atveju antibiotikai skiriami nustačius infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams (specifinis antibiotikų vartojimas). Specifinio gydymo tikslas yra maksimalus gydomasis poveikis, vartojant siauro veikimo spektro, saugų ir ekonomišką antibakterinį vaistą. Jais gydyti peršalimo ligas, virusinius susirgimus nerekomenduojama, nes antibiotikai neveikia virusų. Norint nustatyti tikrą ligos sukėlėją turi būti imamas pasėlis iš uždegiminio židinio ir daroma antibiotikograma. Tačiau tyrimų rezultatų reikia laukti 3–4 paras, o ligonio būklė ne visuomet leidžia tai daryti. Todėl dažniausiai antibiotikai skiriami numatant galimą sukėlėją ir jo jautrumą antibakteriniams vaistams (empirinis antibiotikų vartojimas). Dažniausiai empiriniam gydymui skiriami platesnio veikimo spektro antibakteriniai vaistai, nes dažnai būna tikėtini keli skirtingi sukėlėjai. Todėl, ypač skiriant antibiotiką empiriškai, tikslinga laikytis racionalaus antibiotikų skyrimo principų.

Kokie tie principai?

Pirmiausia, antibiotikai skiriami tik bakterinės kilmės infekcijai gydyti. Ne kiekvienas karščiavimas yra infekcija, ir ne kiekviena infekcija yra sukeliama bakterijų. Be to, daugelis infekcijų yra savaime praeinančios ir neturi būti gydomos antibiotikais. Svarbu prisiminti, kad gydymo antibakteriniais vaistais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje, o virusų šie vaistai nesunaikina.

Infekuota organizmo medžiaga bakteriologiniam ištyrimui turi būti paimama prieš pradedant gydymą antimikrobiniais vaistais. Jei ligonis tiriamosios medžiagos ėmimo metu buvo gydytas ar gydomas antibakteriniais vaistais, tyrimo rezultatų interpretacija gali būti sudėtinga ar netgi neįmanoma. Tada numatomas dažniausias sukėlėjas ir jo atsparumas antibakteriniams vaistams bei parenkamas tinkamas antibiotikas.

Skirdamas antibakterinius vaistus gydytojas turi atsižvelgti į vaisto veikimo spektrą ir parinkti tokį antibakterinį vaistą, kuris veiktų labiausiai tikėtinus esamos ligos sukėlėjus. Tam svarbu žinoti visuomenėje ar ligoninės aplinkoje cirkuliuojančių bakterijų atsparumą antimikrobiniams vaistams. Gavus mikrobiologinio tyrimo rezultatus, tai yra žinant sukėlėją ir jo jautrumą antibakteriniams vaistams, empirinė terapija turėtų būti koreguojama. Jei nėra kontraindikacijų, pasirenkamas vienas siauriausio spektro antimikrobinis vaistas, labiausiai tinkamas konkrečios infekcijos atveju konkrečiam pacientui.

Dar vienas svarbus specifinis saugaus antibiotikų vartojimo principas – skiriami antibiotikai turi veiksmingai naikinti sukėlėją ir kuo mažiau veikti likusią organizmo mikroflorą. Taigi, turėtų būti skiriamas siauriausio spektro antibiotikas prieš numatomą ar nustatytą sukėlėją.

Labai svarbu parinkti tinkamą antimikrobinio vaisto dozę, vartojimo būdą ir gydymo trukmę. Šiuos ypatumus lemia ligonio būklė, infekcijos sunkumas bei tipas, jos židinio vieta, ligonio imunitetas, gretutinės ligos, ligonio kūno masė. Todėl būtina įvertinti šiuos veiksnius, taip pat labai svarbu išaiškinti pacientui paskirto gydymo – paskirtos dozės ir gydymo kurso – laikymosi svarbą. Visuomet reikia pasirinkti saugiausią ligoniui antimikrobinį vaistą, o tai padaryti galima įvertinus nuo ligonio priklausančius veiksnius: genetinius, imunodeficitą, amžių, inkstų bei kepenų funkciją, alergiją antimikrobiniams vaistams. Taip pat būtina įvertinti galimą nepageidaujamą antibiotiko poveikį, paciento fiziologinę ir patologinę būklę, turi būti nuolatos stebimas skiriamo antibiotiko veiksmingumas bei saugumas.

Kodėl antibiotikus gali skirti tik gydytojas?

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių antibiotikus gali skirti tik gydytojas. Kadangi antibiotikai naikina tik bakterijas, prieš juos skiriant būtina žinoti tikslią ligos priežastį. Antibiotikai nekovoja su infekcijomis, kurias sukelia virusai, pavyzdžiui, peršalimu, gripu, gerklės skausmu, bronchitu, dauguma ausų infekcijų. Tik gydytojas gali tinkamai įvertinti ligonio ir ligos ypatybes, sveikatos būklės pokyčius ir nuspręsti, kokį vaistą ir kiek laiko reikia vartoti.

Skirtingi antibiotikai daro skirtingą poveikį organizmui. Vieni iš jų efektyviau veikia žarnyne, kiti – kauluose, treti – kituose organuose. Skiriant antibiotiką svarbu žinoti ne tik teigiamas jo savybes, bet ir galimus šalutinius reiškinius bei neigiamas pasekmes. Antimikrobiniai vaistai veikia ne tik tą sukėlėją, kurį norime sunaikinti, bet ir visus organizme esančius mikroorganizmus, tarp jų ir natūralią mikroflorą, kuri būtina natūraliai organizmo terpei palaikyti ir saugo nuo ligas sukeliančių bakterijų.

Dėl neracionalaus antibiotikų vartojimo vystosi disbakteriozė ir kiti virškinamojo trakto veiklos sutrikimai. Dažniausia nepageidaujama antibiotikų vartojimo pasekmė – sutrikusi žarnyno mikrofloros pusiausvyra ir antibiotikų sukeltas viduriavimas. Be to, antibiotikai gali veikti neurotoksiškai, ototoksiškai, nefrotoksiškai, hepatotoksiškai, hematotoksiškai, juos vartojant galimos alerginės reakcijos. Dėl ilgalaikio antibakterinių vaistų vartojimo žmogaus organizme gali trūkti vitamino B.

Ar tiesa, kad be reikalo naudojami antibiotikai ne tik nepadeda, bet gali ir pakenkti sveikatai?

Kai vartojame antibiotikus, veikiame ne tik ligos sukėlėją, bet visus organizme esančius mikroorganizmus. Tai reiškia, kad vienus mikroorganizmus galime sunaikinti, o jų vietą užims kiti. Taip pat yra nustatyta, kad skiriant antibiotikus sumažėja mūsų organizmo gebėjimas gaminti kai kurias medžiagas, kurios kovoja su infekcija. Todėl profilaktiškai vartojami antibiotikai gali tik pabloginti būklę ir pagreitinti komplikacijų atsiradimą. Be reikalo vartojant antibiotikus gali prasidėti alerginės reakcijos, pakisti žarnyno mikroflora, atsirasti pilvo skausmai, viduriavimas.

Vartojant prieš sukėlėjus neveiksmingus antibiotikus, gali išsivystyti bakterijų rezistentiškumas, kitaip tariant, atsparumas antibiotikams. Dažnas ir neracionalus antimikrobinių preparatų vartojimas skatina bakterijas įgyti apsauginius mechanizmus prieš ilgą laiką sėkmingai naudotus antibiotikus, ir bakterijos tampa jiems atsparios.

Be reikalo ar netinkamai pradėjus antibakterinį gydymą ligonis ilgiau nesveiksta, liga gali progresuoti ar įgauti lėtinę eigą. Gali būti maskuojama sunki infekcija, todėl ligoniui nesveikstant sunkiau nustatoma tiksli ligos bakteriologinė diagnozė (sukėlėjas) ir parenkamas tinkamiausias preparatas.

Kokių taisyklių reikia laikytis vartojant antibiotikus?

Svarbu antibiotikus vartoti paskirtomis dozėmis ir paskirtą laiką. Vartojant per mažą dozę taip pat gali išsivystyti atsparumas antibiotikams. Jeigu vartojant paskirtą dozę pasireiškia šalutinės reakcijos, būtina apie tai pranešti gydytojui. Jokiu būdu negalima savarankiškai sumažinti dozės ar nutraukti gydymo. Ankstyvas gydymo nutraukimas gali iš naujo sukelti infekciją, nes ne visi sukėlėjai buvo sunaikinti. Svarbu žinoti, kad ir nebaigtas antibiotikų kursas, ir savo nuožiūra sumažinta antibiotikų dozė skatina atsparių vaistams bakterijų atsiradimą.

Ar atsiradus pirmiesiems ligos simptomams visuomet reikia iš karto kreiptis į gydytoją?

Dažnai žmonės be reikalo vos tik pajutę pirmuosius peršalimo simptomus skuba pas gydytoją. Kai užklumpa peršalimo ligos, kurių pagrindiniai požymiai – čiaudulys, sloga, gerklės skausmas, bent 2–3 dienas galima gydytis savarankiškai. Tik jei temperatūra kyla virš 39 laipsnių, atsiranda daugiau simptomų – bėrimas, vėmimas ir pan., reikėtų kreiptis į gydytoją. Nelaukiant reikėtų kreiptis į gydytoją susirgus vaikui iki 2 metų amžiaus, taip pat kai itin stipriai išreikšti ligos simptomai.

Kaip atskirti, ar susirgimas bakterinis, ar tai virusinė infekcija?

Be objektyvių tyrimų labai sunku nuspręsti, ar ligą sukėlė paprastas peršalimas, virusas ar bakterija. Dažniausiai peršalimas pasireiškia sloga, čiauduliu, gerklės ir galvos skausmu. Vien tik peršalus temperatūra kyla iki 38 laipsnių ir daugiau. Viruso sukeltam susirgimui būdingas didelis silpnumas, karščiavimas, daug stipresnis raumenų, galvos, akių skausmas. Virusiniam susirgimui būdinga staigi pradžia, sausas kosulys.