Skiepų atmintinė keliautojams

Nenorite, kad ilgai lauktų atostogų malonumų neapkartintų sveikatos negalavimai? Tuomet svarbu iš anksto pasidomėti, kokie galimi pavojai sveikatai slypi šalyse, kurias planuojama aplankyti.

Pasak medicinos centrų „Northway“ šeimos gydytojų, planuodami keliones dauguma žmonių elgiasi iš tiesų atsakingai, renkasi informaciją apie tai, kokie pavojai slypi keliaujant, kokie susirgimai dominuoja vienoje ar kitoje šalyje. Jie noriai ateina pasitarti su gydytoju nuo ko reikėtų pasiskiepyti, kokius vaistus vežtis. Tačiau skiepijasi vis dar ne visi. Atsakome į dažniausiai užduodamus klausimus apie skiepus keliautojams.

Kokiais skiepais vertėtų pasiskiepyti?

Nėra bendros skiepijimų schemos visiems keliautojams. Kiekvienam keliautojui ji nustatoma individualiai. Prieš kelionę, vertinant kokie skiepijimai reikalingi, pirmiausiai turėtų būti atsižvelgiama į tai ar reikalingos revakcinacijos (pirmiausiai difterijos, stabligės poliomielito, kt.). Kiti veiksniai, lemiantys pasirinkimą, tai – užkrečiamosios ligos rizika, asmens amžius, sveikatos būklė ir ankstesni skiepijimai, kelionės tikslas, trukmė, sunkios nepageidaujamos reakcijos į ankstesnius skiepijimus, rizika užkrėsti kitus žmones, skiepijimų kaina. Jei keliauja vaikai, būtina pasitikrinti, ar jie paskiepyti pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.

Skiepai keliautojams sąlyginai skirstomi į planinius, rekomenduojamus ir privalomus. Privalomuosius skiepijimus reglamentuoja tarptautinės sveikatos taisyklės. Pavyzdžiui, skiepijant nuo geltonojo drugio, siekiama dviejų tikslų: apsaugoti keliautojus nuo susirgimo geltonuoju drugiu ir apsaugoti šalis nuo šios ligos įvežimo galimybės. Nuo meningokokinės infekcijos privalu skiepytis vykstantiems į Meką (Hadžį, Umrą), kai kuriose šalyse – grįžtantiems iš šios vietovės.

Kaip žinoti, kokie skiepai reikalingi?

Išsamią informaciją apie skiepus keliautojams yra paruošęs Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos>>. Juose nurodomi privalomi ir rekomenduojamieji skiepai keliautojams į įvairias pasaulio šalis.

Kokios nesiskiepijimo pasekmės?

Nei vienam keliautojui nelinkėtume patirti kas yra, pavyzdžiui, geltonasis drugys paplitęs atogrąžų šalyse. Susirgus juo, po trumpo inkubacinio laikotarpio pradeda krėsti šaltis, temperatūra pakyla iki 39–40 C, skauda galvą, raumenis, pykina. Ligonis nemiega, kliedi, bijo šviesos. Po kelių dienų ligonio būklė trumpam pagerėja, tačiau apie 15 proc. atvejų liga peržengia į antrą fazę, kuri yra dar sunkesnė. Jos metu atsinaujina karščiavimas, atsiranda ryški gelta, pilvo skausmas, vėmimas, bėrimas odoje. Gali prasidėti kraujavimas iš burnos, nosies, skrandžio ir žarnyno: kraujingų priemaišų atsiranda vemiant ar tuštinantis. Ligai progresuojant vystosi kepenų ir inkstų nepakankamumas, koma. Sergama apie 10 dienų, specifinio gydymo nuo šios ligos nėra. Apie 15 proc. žmonių serga labai sunkia šios ligos forma, kuri baigiasi mirtimi net apie 60-80 proc. sergančiųjų.

Prieš kiek laiko iki išvykstant rekomenduojama pasiskiepyti?

Kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas rekomenduojama iki kelionės likus 4-6 savaitėms, nes po skiepijimų susiformuoti imunitetui reikalingas tam tikras laikotarpis. Pasiskiepijus prieš kelias dienas iki išvykstatnt, lieka tikimybė užsikrėsti, nes imunitetas nebus galutinai susiformavęs. Tačiau iki kelionės likus ir mažiau laiko, rekomenduojama kreiptis į gydytoją, nes kai kurie skiepijimai gali būti atliekami ir vėliau.

Ar skiepus reikia periodiškai kartoti?

Kiekvienas skiepas turi savo veikimo trukmę. Tarkime, nuo erkinio encefalito reikėtų pasiskiepyti kas treji metai, nuo difterijos, stabligės ir kokliušo, geltonojo drugio – kas dešimt metų.

Ar svarbu į kokią vietovę – miesto ar kaimo – keliaujama?

Didesnė tikimybė užsikrėsti yra kaimo vietovėse, kur yra blogos sanitarinės sąlygos, nesilaikoma mitybos higienos reikalavimų, užterštas vanduo. Bet pavojai slypi ir miestuose.

Ar keliaujant privaloma turėti skiepų pasą?

Tarptautinį skiepijimų pažymėjimą arba skiepų pasą privaloma turėti tiems, kas keliauja į kokios nors infekcijos endeminę (labai paplitusią) teritoriją, ir privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą kaip įrodymą, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos. Kitaip į tą šalį jie gali būti paprasčiausiai neįleisti. Pavyzdžiui, vykstant į Centrinę Afriką ir kai kurias Pietų Amerikos šalis yra privalomas skiepas nuo geltonojo drugio.

Skiepų pasas išduodamas sveikatos priežiūros įstaigose ar skiepų kabinetuose.

Verta tokį apie skiepus liudijantį dokumentą turėti keliaujant net jei jo nereikalaujama, nes į jį įrašoma informacija apie visus kitus atliktus skiepus, taip pat skiepijimų datos.