Gydytojas griauna mitus apie tai, kodėl šeimos nesusilaukia vaikų

Dalis vaikų nebūtų gimę, jeigu jų tėvams nebūtų padėję vaisingumo specialistai. Tačiau daug žmonių klaidingai vis dar klaidingai vertina priežastis, dėl kurių moterys nepastoja. Ar visada verta pulti į neviltį negalint susilaukti vaikelio? Kas gali padėti greičiau pastoti? Medicinos centro „Northway“ gydytojas akušeris ginekologas dr. Vytautas Klimas kviečia drauge aptarti didžiausią nerimą pacientams keliančius klausimus ir paanalizuoti, kokie veiksniai padeda ir kokie trukdo moters vaisingumui.

Kas yra nevaisingumas?

„Nevaisingumas – tai tokia būklė, kai moteris negali pastoti arba pastojusi išnešioti ir pagimdyti kūdikio, – sako mokslų daktaras. – Tačiau į mane dažnai kreipiasi moterys su prašymu: „Daktare, padėkite, du mėnesius bandome pastoti, tačiau vaisius neužsimezga. Esu praradusi viltį.“ Arba: „Pirmiausia noriu išsitirti dėl nevaisingumo, o tada galvosiu apie kūdikį.“

Tokioms moterims atsakau, kad yra tik vienas patikimas būdas išsitirti, ar esi vaisinga, tai tik bandyti pastoti – ir dar per pakankamai ilgą laiką. Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių. Didžiausia moterų, norinčių kuo greičiau susilaukti kūdikio, bėda, kad jos dažnai linkusios galvoti apie nevaisingumą, o ne tai, kaip pagerinti vaisingumą.“

Ar tiesa, kad norint kuo greičiau pastoti reikia kurį laiką susilaikyti nuo lytinių santykių, tuomet vyras prikaupia daugiau spermos?

Netiesa. Kažkada klaidingai buvo tikima, kad vyras turėtų „taupyti“ savo spermą. Manyta, kad dažni lytiniai santykiai gali išeikvoti spermos atsargas ir vyras tada gali tapti ne tik nevaisingas, bet net ir lytiškai nepajėgus. Tai vadinamoji „riboto ejakuliacijų skaičiaus teorija“, teigusi, kad vyras gali turėti tik tam tikrą ribotą ejakuliacijų skaičių, todėl lytinius santykius neva reikią „taupyti“ taip, kad jų užtektų visam gyvenimui. Šiuolaikinis medicinos mokslas paneigė šią teoriją. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad susilaikymas nuo lytinių santykių spermos rodiklius ne gerina, o dažniau -blogina. Tuo tarpu reguliarūs ir pakankamai dažni lytiniai santykiai didina tikimybę pastoti. Turint dažnus lytinius santykius spermos gamyba skatinama ne tik tais atvejais, kai vyras neturi jokių vaisingumo bėdų, bet ir tada, kai spermos vaisingumas sumažėjęs. Jei spermos vaisingumas sumažėjęs, esant retiems lytiniams santykiams jis dar labiau mažėja.

Moksliniais tyrimais nustatyta: jei lytiniai santykiai retesni nei keturios dienos, tada spermatozoidai, vyriškosios lytinės ląstelės, tampa mažiau judrūs. O jei dar rečiau mylimasi, tai ir kiti spermos rodikliai blogėja.

Manoma, kad siekiant pastoti reikia mylėtis reguliariai be jokių dirbtinių pertraukų. Užtenka 2-3 kartus per savaitę, tačiau jei yra noro, laiko, galima ir dažniau. Vyro spermatozoidai gaminasi gana ilgai: kol pasigamina viena karta, praeina maždaug 95 dienos. Nors ir kaip ten būtų, net 100-120 mln. vyro spermatozoidų kiekvieną dieną būna pasirengę išsiveržti. Net jei mylėsitės keturis kartus per dieną, vyro sperma dar bus gana vaisinga. Per dažnai nebūna, būna tik per retai. Siekiant pastoti mylėtis reikia reguliariai, be jokių dirbtinių pertraukų, su meile ir malonumu bei taip dažnai, kaip tai diktuoja jūsų temperamentas ir sveikatos būklė. Tada viskas bus gerai.

Ar pastoti gali padėti vaisingų dienų skaičiavimas?

Vaisingų dienų skaičiavimas pasitelkiant įvairius ovuliacinius testus, matuojant bazinę kūno temperatūrą moteriai pastoti nepadeda. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bandymas suplanuoti lytinius santykius „vaisingomis“ dienomis, tikimybę pastoti netgi mažina. Geriausia, kai pastojama be jokių skaičiavimų. Patirtis rodo, kad greičiausiai pastoja tos poros, kurios neskaičiuoja, neplanuoja lytinių santykių, o tiesiog mylisi.

Kai pradedama planuoti lytinius santykius, skaičiuoti, kyla įtampa. Stresas smegenyse išskiria stresą sukeliančių medžiagų, kurios blogai veikia tiek moters, tiek vyro vaisingumą. Ta įtampa atsiliepia ir poros, planuojančios vaikutį, santykiams. Ypač vyrams ne visada išeina „kai reikia“.

Kadangi moteris pati gali tik apytiksliai apsiskaičiuoti vaisingas dienas, lytinių santykių suplanavimas tam tikros dienoms, kai dar prisideda ir stresas, tas vaisingas dienas gali paversti nevaisingomis.

Nevaisingumą galima įtarti, jei nepavyksta pastoti per vienus metus reguliarių lytinių santykių. Didžiausia moterų, norinčių kuo greičiau susilaukti kūdikio, bėda, kad jos dažnai linkusios galvoti apie nevaisingumą, o ne apie tai, kaip pagerinti vaisingumą.

Lytinių santykių vien „vaisingoms dienoms“ planuoti neverta, bet nėštumą reikia planuoti. Kiekvienas vaikas turėtų gimti tada, kai yra pageidaujamas ir laukiamas. Deja, mūsų visuomenei trūksta šeimos planavimo kultūros. Kai paklausiu jaunos poros, ar jie saugojasi nuo nepageidaujamo nėštumo, dažniausiai girdžiu atsakymą, kad jokių efektyvių ir saugių šiuolaikinių priemonių nevartoja, nes „jei pastotų, tai tikriausiai gimdytų.“ Kultūringam Vakarų Europos piliečiui tokia nuostata nuskambėtų mažų mažiausiai keistai. Na, maždaug taip, kaip mums, lietuviams, jau mirusiam komunistinės Kinijos lyderiui Mao Dzedungui priskiriamas posakis: „Dantų nesivalau, nes ir tigrai dantų niekuomet nesivalo.“

Mokslo įrodyta, kad nėštumų planavimas turi didelę įtaką naujagimių ir kūdikių sveikatai. Kiekviena moteris, planuojanti nėštumą, kurį laiką turėtų vartoti vitaminus. Svarbiausia – vitaminą B9. Cheminis jo pavadinimas – folio rūgštis. Moksliniais tyrimais yra labai patikimai nustatyta, kad jei bent mėnesį arba ilgiau, kol pastoja, ir per bent tris pirmus nėštumo mėnesius moteris vartoja folio rūgštį po 0,4 mg per parą, (kartais – daugiau), tai iki 70 proc. sumažina nervinio vamzdelio apsigimimų, t. y. galvos kaulų, stuburo kaulų bei centrinės nervų sistemos apsigimimų, riziką.

Šeimos planavimas – tai reiškia, kad moteris naudoja patikimą ir saugią šiuolaikinę kontracepciją, kol nenori pastoti. Nutarusi pastoti, nors dar vartoja kontraceptikus, dar mėnesį ji geria folio rūgštį. Po 1-2 mėnesių nutraukusi kontracepciją ir toliau vartoja folio rūgštį bei bando pastoti. Folio rūgštį vartoja tol, kol pastoja, ir dar tris mėnesius jau besilaukdama.

Ar tiesa, kad labai liesoms moterims norint susilaukti vaikų, pirmiausiai reikia priaugti svorio?

Tikrai labai rimta bėda, trukdanti moters vaisingumui, – valgymo sutrikimai. Tai nervinė anoreksija ir bulimija. Sergančios nervine anoreksija merginos seka modeliais ir nevalgo. Tas įprotis nevalgyti užsifiksuoja smegenyse ir tai paskatina gan sunkius, kartais ir mirtinus organizmo pokyčius, taip pat – ir nevaisingumą.

Kad kiaušidžių veikla būtų gera, turi būti tinkamas kūno svoris. Jei kūno svoris per mažas, gali išnyksti mėnesinės, nes blokuojama kiaušidžių funkcija. Jei kūno svoris per didelis, taip pat jos gali išnykti. O kaip tuomet pastoti?

Kūno svoris yra apytiksliai apibrėžiamas kūno masės indeksu (KMI), t. y. KMI = kūno svoris (išmatuoto kg): ūgio (išmatuoto m)².

Tinkamas KMI yra tarp 20 ir 25 kg/m². Jei jis mažesnis nei 19, mėnesinės jau linkusios išsiderinti. Būna, kad moters KMI siekia ir 15, ir mažiau. Tuomet pirma mūsų, ginekologų, rekomendacija būna tokiai moteriai, norinčiai pastoti, – priaugti svorio. Tačiau tai nėra taip paprasta moteriai, sergančiai nervine anoreksija. Net jei ji pastoja, svoris pradeda augti, anoreksija gali paūmėti. Jos vėl puola lieknintis, nes smegenyse užsifiksavęs netinkamas kūno įvaizdis. Joms atrodo, kad jei KMI 20, tai jos jau „storos“. Tokia moteris gali rimtai pakenkti savo vaisiui. Vaisius gali gimti mažo svorio, prieš laiką, nepakankamai išsivystęs, silpnas.

Ne mažesnė bėda yra per didelis moters svoris, ypač, kai KMI didesnis nei 29 kg/m².  Tuomet išsiderina moters kiaušidžių funkcija, nevyksta ovuliacija ir pastoti darosi sunku. Tokiai moteriai, jei nori susilaukti vaikučio, rekomenduojame numesti svorio.

Ar negalėjimo pastoti priežastis gali būti moters vartoti hormoniniai kontraceptikai?

Vargu ar taip galėjo sakyti gydytoja, nes tai tikrai netiesa. Tai mitas, kad hormoniniai kontraceptikai kenkia vaisingumui. Hormoninė kontracepcija tikrai neturi jokio blogo poveikio nei vaisingumui, nei būsimam nėštumui, nei būsimo kūdikio sveikatai. Priešingai, hormoninė kontracepcija mažina kai kurių ligų, kurios dažnai sukelia nevaisingumą, pvz., endometriozės, negimdinio nėštumo, dubens uždegiminių ligų (net apie 30-50 proc.) riziką.

Vadinasi, įprastai kontraceptikai apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo, o tais atvejais, jei yra tam tikri ciklo sutrikimai, nutraukus hormoninę kontracepciją, per pirmus tris ciklus kaip tik yra didesnė tikimybė pastoti. Mes, ginekologai, moterims, turinčioms, tarkim, policistinių kiaušidžių sindromą, kuri yra dažna moters nevaisingumo priežastis, siūlome, kol neplanuoja nėštumo, bet turi lytinius santykius, vartoti hormoninę kontracepciją. Jei yra policistinių kiaušidžių sindromas, po ilgalaikio hormoninės kontracepcijos (tablečių, makštie žiedų, kontraceptinių pleistrų vartojimo tris mėnesius dar būna reguliarios mėnesinės, tik paskui jos išsireguliuoja. Per tą laiką didesnė tikimybė pastoti.

Ar nevaisingumui turi įtakos ankstesnių nėštumų nutraukimas?

Tos moterys, kurios nutraukė nėštumą, nors ir nepatyrė jokių komplikacijų, yra prigąsdintos, kad jei nutraukė nėštumą, tai būtinai bus nevaisingos. Žinoma, dažni abortai nėra moters aukštos sanitarinės kultūros požymis. Tačiau negerai gąsdinti moteris baubu, kurio nėra. Gerai, kvalifikuoto specialisto atliktas nutrauktas nėštumas, nei pirmas, nei paskesnis, jokių pavojaus naujam nėštumui nesukelia, išskyrus tuos retus atvejus, kai aborto operacija komplikuojasi, pvz., vidinių lytinių organų uždegimu. Tinkamai atlikti abortai nepadidina nei nevaisingumo, nei persileidimo, nei vaisiaus apsigimimų tikimybės.